Kiekviena šalis turi didesnių ar mažesnių herojų, garsinančių jos vardą įvairiuose žemės kampeliuose. Apie dalį jų žinom daug, lyg pažinotume asmeniškai, o apie kitus – tik kažką iš nuogirdų. Vieno tokio mažai žinomo herojaus, lietuvio, paieškos nuvedė net į Amazonės džiungles Brazilijoje. Apie tai – Vytauto Puidoko dokumentinis filmas „El Padre Medico“.
Tokiu vardu buvo pramintas Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis (1919 – 1998), gyvenęs Brazilijos gilumoje. Kilnus gydytojas misionierius, statęs plaukiojančias ligonines, lankiusias atokių kaimų gyventojus ir teikusias medicininę pagalbą jos nesulaukiantiems vietiniams žmonėms. Karo metu pabėgęs iš Lietuvos, gerų darbų ratą nusprendęs pradėti kito žemyno valstybėje. Skamba viskas gražiai, iki kol nepaaiškėja daugiau faktų – išnaudojami vietiniai Amazonijos indėnai, žmogžudystės, kuriose gali būti įsipainiojęs ir jis, ir kiti garbės nedarantys darbai. Šis filmas bando atkurti paveikslą, koks gi iš tikrųjų buvo tas herojus, kurio dėka net atokūs džiunglių kaimeliai puikiausiai žino Lietuvos vardą.
Režisierius Vytautas Puidokas apie iš Lietuvos kilusį herojų išgirdo prieš septynetą metų, keliaudamas Pietų Amerikoje. Dėl to, kad jis beveik nežinomas Lietuvoje, ir tapo atspirties tašku išsiaiškinti, kokia istorija slypi už šio žmogaus vardo. Šis dokumentinis filmas būtent tai ir bando padaryti – lyg dėlionė yra lipdomas iš daugybės prisiminimų žmonių, kadaise jį sutikusių. Nuo gydytų pacientų, gydytojų, jam dirbusių žmonių iki vietinių indėnų ir sesers, gyvenančios Lietuvoje. Režisierius yra sakęs, kad nesistengė kurti portreto žmogaus, kuris būtų tik garbinamas ar demonizuojamas. Jis norėjęs pateikti liudininkų nuomones, iš kurių pats žiūrintysis nuspręstų, koks gi tas A.F. Bendoraitis galėjo būti iš tikrųjų. Ir tai yra puikiai jaučiama – žiūrint kartais net susidaro įspūdis, kad šiam filmui nebuvo kurta jokia siužetinė linija, kad viskas plaukia pasroviui, tiesiog sumontuojant kalbėjusių žmonių interviu. Tačiau čia turbūt ir yra ta tikroji meistrystė, kai nėra prikišama režisieriaus nuomonė, o patį siužetą iš tiesų diktuoja pašnekovai. Iš pradžių kalbinami su Bendoraičiu dirbę žmonės, po to gydyti pacientai, ir taip pamažu einama nuo liaupsių, iki daugiau negatyvių prisiminimų turinčių žmonių – galimos žudynės, verkiantys suaugę indėnai vyrai… Būtent tokiu būdu auginama siužetinė linija – per žiūrovui sukeliamą emociją, kuri atsiranda nemeluojant, tiesiog klausant pasakojimų, o ne dirbtinai ir greitai priešinant skirtingas nuomones apie herojų.
Techniškai filmas nėra prifarširuotas nereikalingomis muzikomis, detalėmis ar kažkokiais netikrais specialiaisiais efektais. Visa ko esmė čia – kalbinami žmonės, jų reakcija į prisimenamą žmogų. Ir tos reakcijos parodytos tikros – ne vien tik tai, ką žmogus pasako žodžiais, tačiau kas seka ir po žodžių – kokie kalbančiojo judesiai, kaip jis jaučiasi pasakęs vieną ar kitą dalyką – režisierius tai puikiai fiksuoja ir mums parodo. Štai viename epizode kalbinami trys vietiniai indėnai, negerai atsiliepiantys apie Bendoraičiui tarnavusį patikėtinį – jie tiesiog sako, kad jo labai nemėgsta, ir galbūt primuštų, jei pamatytų jį dabar. Sekantys kadrai – vieno iš šių vyrų ašaros akyse, o kitas apie nenorėjimą sutikti to patikėtinio kalbantis prie žole apaugusios duobės, kuria buvo grasinama nenorintiems dirbti priverstinio darbo. Kitas, turbūt didžiausią įspūdį palikęs epizodas – Lietuvoje kalbinta El Padrės Medico sesuo, po daugelio metų sužinojusi, kad jos brolis buvo apsimetęs kitu žmogumi ir gyvenęs Brazilijoje. Jos nuostabos pilnas veidas, nepatikėjimas ir dar kartą tikrinimas dokumentų bei nuotraukų – vėlgi, kalba lygiai taip pat svarbiai, kaip ir jos žodžiai. Filmo vaizdinę pusę praturtina ir tikri, archyviniai kadrai, kuriuose keletą kartų galime pamatyti, kaip atrodė ir kokioje aplinkoje gyveno pagrindinis šios istorijos kaltininkas.
Šią dokumentinę juostą neįtikėtina daro pati A.F. Bendoraičio gyvenimo istorija. Kadangi jo paties jau senai nėra gyvųjų tarpe, tačiau likęs gyvas daugybės žmonių atmintyje. Apie tai, kad vieni jį prisimena kaip geriausią gydytoją, geradarį, stačiusį ligonines, kiti, kaip, pavyzdžiui, prabangą mėgusį žmogų – turėjusį baseiną pilną vandens laiku, kai kaime vandens buvo trūkumas. Kalbinti žmonės tiek Brazilijoje, tiek Bolivijoje, tiek Vokietijoje ar Prancūzijoje. Bendoraičio susikurtos naujos tapatybės geografinė zona driekėsi ne per vieną šalį, ir kiekvienoje jų jis paliko vis kitokį įspūdį. Šis filmas rodo tikrą istoriją žmogaus, kuri mus, žiūrinčiuosius, lyg ir verčia kvestionuoti – dėl kokių priežasčių kartais žmonės ima ir susikuria naujas tapatybes, ką jie nori palikti užmaršty senajame gyvenime?
„El Padre Medico“ – neįtikėtina istorija žmogaus, išgarsinusio prieš keletą dešimtmečių Lietuvos vardą Pietų Amerikos žemyne. Režisieriaus Vytauto Puidoko žingeidumas sužinoti daugiau apie šį žmogų, Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, tapo dokumentiniu filmu, kalbančiu ir mums. Lyg dėlionė, iš daugybės žmonių prisiminimų ir detalių dėliojamas pasakojimas, kuris patiks niekur neskubantiems, neįtikėtinas istorijas mėgstantiems, ir nebijantiems patiems nuspręsti, ką mano apie filmą ir jo herojų. Ir galų gale tiems, kuriems tiesiog įdomu – kokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis ir kaip toli gali nukeliauti Lietuvos vardas.
