Serena

Danų režisierė Susanne Bier, kurios jautri drama „Geresniame pasaulyje“ („Hævnen“, 2010 m.) apdovanota Oskaru geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, matyt, nusprendė išbandyti naujus kino plotus ir ėmėsi režisuoti holivudinį produktą – amerikiečių rašytojo Rono Rasho romano „Serena“ ekranizaciją. Tiesą sakant, S. Bier šiame projekte pakeitė amerikietį Darreną Aronofsky‘į, kuris iš pradžių buvo matomas „Serenos“ režisieriaus kėdėje, o pačią Sereną turėjo vaidinti Angelina Jolie. Filmo pasirodymą ekrane atitolino užsitęsę postprodukcijos darbai bei komplikacijos perfilmuojant kai kurias scenas. Nežinia, koks būtų galutinis rezultatas, jei prie projekto, kaip iš pradžių buvo planuota, būtų prisidėję D. Aronofsky‘is ir A. Jolie, tačiau dabar žiūrim, ką turim. Nors, tiesą sakant, žiūrėti nelabai yra į ką.

1929 m. JAV, Didžiosios ekonominės krizės, dar vadinamos Didžiąja depresija, pabaiga. Jaunas ir neblogai besisukantis žemvaldys Džordžas Pembertonas (akt. Bradley Cooper), kuriam kartu su verslo partneriu Bukenenu (akt. David Dencik) priklauso kertamo miško plotas, vos pamatęs šauniai žirgu šuoliuojančią Sereną Šo (akt. Jennifer Lawrence), ją greituoju būdu įsimyli. Nieko nelaukusi pora susituokia ir įsikuria Džordžo valdose. Medkirtystę taip pat puikiai išmananti Serena nesiruošia sėdėti rankų sudėjusi – jei reikės, pati gali kirviu pamojuoti, o ir Džordžas ją mato ne tik kaip žmoną, bet ir kaip lygiavertę verslo partnerę. Žinoma, Džordžo verslo partneris ir geriausias draugas Bukenenas Serenai jaučia natūralią antipatiją, tačiau pasistengia atriboti asmeniškumus nuo verslo reikalų. Situacija dar labiau komplikuojasi, kai kertamo miško vietoje valstijos valdžia sumano steigti nacionalinį parką, tačiau nesutinka mokėti Džordžo užsibrėžtos kainos – Bukenenas yra linkęs tartis su pareigūnais, o Serena pradeda šnypšti Džordžui į ausį, kad Bukenenas nėra jo draugas ir niekada nė nebuvo.

Žiūrint šį filmą susidaro vaizdas, kad jis buvo kurtas priešokiais – tokios neišbaigtos, atmestinos ir lyg greitosiomis atliktos juostos senokai neteko matyti. Liūdniausia, kad tas pasakytina praktiškai apie visus šio filmo aspektus – pradedant scenarijumi, baigiant technine puse.

Pasakojimas pradedamas gerokai per greitai, trumpi epizodai užgriebia čia kirtavietę, čia pasijodinėjimą žirgais, čia jau kelionę traukiniu, gamtovaizdį, medžioklę ir pan. Personažų jausmai ir tarpusavio ryšys ne rodomas, o tiesiog pasakomas: deklaruojama, kad „aš tave labai myliu“, tačiau apsiribojama tik negrabiu seilėjimusi (atsiprašau, bet bučiniais vadinti tų scenų nesiverčia liežuvis). Personažų veiksmai dažnai nelogiški ir nepagrįsti.

Pats pagrindinių personažų atskleidimas irgi skurdus. Serenos praeitis, formavusi jos asmenybę, ne perteikiama, o tiesiog pasakoma, žiūrint ne į tą, kuriam tai pasakojama, o kažkur tarp savęs ir niekur. Serenos personažas nenuoseklus, perspaustas, stokojantis vidinės logikos, be to, tai vienas nesimpatiškiausių kino personažų, už kurį labiau atstumiantis ir visiškai neskatinantis net mažiausios empatijos yra nebent Sandros Bullock suvaidinta Rajan Stoun filme „Gravitacija“ („Gravity“, 2013 m.). Tačiau nors filmas vadinasi „Serena“, iš tikrųjų labiau nusipelno pavadinimo „Džordžas“, nes būtent šis personažas ir jo asmeninė tragedija dominuoja šiame pasakojime. Kita vertus, net ir Džordžo vaizdavimas yra ganėtinai paviršutiniškas, anachromatiškas bei taip pat neišvengiantis nenuoseklumo. Trumpai tariant, jau seniai neteko matyti tokių neįdomių ir taip prastai pavaizduotų protagonistų. Iš kitų filmo personažų kiek išsiskiria niūriai iš padilbų žvelgiantis paslaptingasis Galovėjus (akt. Rhys Ifans) – deja, jei jau pagrindiniai personažai atskleidžiami vos vos, tai apie antraplanius turbūt nė neverta užsiminti.

Kita vertus, kaži ar buvo galima rasti dar labiau vaizduojamam laikmečiui netinkančius aktorius kaip Jennifer Lawrence ir Bradley‘is Cooperis. Juos galima būtų kaip tik nori aprengti ir nugrimuoti, apdangstyti perukais, šarvais ar togomis, tačiau jiems tiesiog ant kaktų parašyta, kad tai – XXI a. žmonės, todėl nors užmušk neįmanoma patikėti, kad jie sukiojasi XX a. pradžios aplinkoje. Nors, tiesą sakant, įtikinti jie nelabai ir stengiasi.

Filme gausu anachronizmų ir kitokių smulkių neatitikimų ar netikslumų. Nors vaizduojami 1929 m., pabrėžiama, kad tai Didžioji depresija ir staiga netikėtai nelauktai paaiškėja, kad Džordžo įkeistų akcijų nepakanka dėl nuvertėjimo, kai iš tikrųjų Didžioji ekonominė krizė jau eina į pabaigą. Nors tuo metu buvo šiaip jau įprasta, bet kai kurie vyrai filme nedėvi kepurių, ir nors nagų lakas plačiai išreklamuotas buvo tik būtent tų pačių 1929 m. rugsėjį, nedidelio medkirčių kaimelio ponią Sereną Pemberton matome ryškiai raudonai lakuotais nagais. Kas be ko, automobiliai to paties kaimelio gyventojams, nepamirštant, kad tai vis tik Didžiosios ekonominės krizės metai, kaip ir įprastas dalykas, nors statistikos duomenimis, 1928 m. JAV automobilius turėjo vos 20 proc. gyventojų.

Filmo techninė pusė taip pat neįspūdinga. Montažas, ypač filmo pradžioj, yra tiesiog klaikus, trumpos scenos, kuriomis iš esmės nieko neparodoma, nutraukiamos vidury kadro. Žodžiu, Eisensteinas turbūt vartosi kape. Dažnai kartojami gamtos vaizdai – tie patys rūko apgaubti kalnai ir miškai. Gal ir gražu, bet kiek galima? Atrodo, kad rodoma vien tam, kad neturima nieko daugiau ką parodyti. Operatoriaus darbas silpnas – kai kur kamera netgi šiek tiek šokčioja, kas šiuo atveju yra visai nebūtina. Dauguma erotinių scenų nufilmuotos tragiškai. Žinoma, jei tai būtų europinis filmas, nuogo kūno būtų parodoma truputį daugiau, nei tik iki kaklo, na o bet tačiau čia vis tik turim reikalą su puritoniškąja Amerika. Garso takelis pusėtinas, bet medalio nevertas. Atskiro paminėjimo – irgi ne.

Trumpai tariant, „Serena“ – visapusiškai silpnas, neįsimenantis, neįtikinantis ir techniškai prastai įgyvendintas filmas apie nieką. Po jo vienintelė kylanti mintis yra nebent ta, kad tokiam filmui skirti pinigai kitur galėjo būti panaudoti žymiai geriau ir tikslingiau. O režisierei Susanne‘ai Bier belieka palinkėti nemesti kelio dėl takelio ir verčiau grįžti prie rimto europinio kino, užuot tuščiai gaišus laiką su antrarūšiais Holivudo projektais.