Kai kurie žmonės gyvena taip, kad jų gyvenimas tampa legenda, o jie patys – ikonomis. Tą būtų galima pasakyti apie vieną garsiausių XX a. mados kūrėjų prancūzą Yves‘ą Saint Laurent‘ą, mados simboliu pavertusį ne tik susivijusius inicialus YSL, bet ir savo liekną siluetą bei akinius juodais rėmeliais. Taip jau nutiko, kad 2014 m. kino ekranus pasiekė net du filmai, pasakojantys apie šios asmenybės gyvenimą: Jalil‘o Lespert‘o „Yves Saint Laurent“ su Pierre‘u Niney ir Bertrand‘o Bonello režisuotas „Sen Lorenas. Stilius – tai aš“ („Saint Laurent“) su Gaspard‘u Ulliel‘iu. Šis (jau septintasis ilgametražis) B. Bonello filmas režisieriui pelnė Tarptautinės sinefilų asociacijos apdovanojimą, dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu, skiriamu geriausiai pasirodžiusiems… šunims(). Prancūzija teikia šį filmą kaip savo kandidatą Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
7-ojo dešimtmečio pabaiga, Paryžius. Yves‘as Saint Laurent‘as (akt. Gaspard Ulliel), pasiekęs savo šlovės viršūnę, visa galva paniręs į darbus. Dizaineris ne tik piešia eskizus, ruošia naujas haute couture kolekcijas – neseniai išsipildė jo svajonė atidaryti prêt-à-porter drabužių parduotuvę „Saint Laurent rive gauche“ ir savo kuriamą stilių pasiūlyti ne tik ypač pasiturinčioms klientėms, bet ir platesnei publikai. Istorinių įvykių fone (1968 m. studentų maištas Paryžiuje, 1969 m. referendumas ir Charles‘io de Gaulle‘io atsistatydinimas iš prezidento posto bei tais pačiais metais per Prahos pavasarį žuvęs studentas Janas Palachas, 1970 m. rašytojo, filosofo, Nobelio literatūros premijos laureato Jean‘o Paulio Sartre‘o sulaikymas, 1971 m. kairiųjų ir dešiniųjų ekstremistų riaušės Sporto rūmuose, 1975 m. pasibaigęs Indokinijos (Vietnamo) karas etc.) karjera klostosi puikiai, būstas įrengtas pagal Yves‘o skonį ir pageidavimus, jis gali įsigyti kokius tik nori meno dirbinius bei yra nuolat supamas bohemiškų asmenybių. Tačiau didysis mados dievas jaučia tuštumą. Todėl pasineria į alkoholio ir narkotikų liūną, nepaleidžia iš dantų cigaretės, susiranda naują meilužį Jacques‘ą de Bascher‘ą (akt. Louis Garrel). Nenuostabu, kad tai paveikia jo psichiką – prasiveržia Alžyro karo ir gydymo psichiatrinėje ligoninėje traumos, agresiją nukreipiant į patį artimiausią žmogų – ilgametį partnerį Pierre‘ą Bergé (akt. Jérémie Rainier ). Tačiau tik jis ir dar dvi artimos draugės Loulou de la Fayesse (akt. Lea Seydoux) ir manekenė Betty Catroux (akt. Aymeline Valade) nepalieka Yves‘o sunkiausiomis akimirkomis, nors ne visada tai lengva padaryti.
Kadangi, kaip jau minėta, šiemet sulaukėme net dviejų filmų apie Yves‘ą Saint Laurentą, kyla natūralus noras juos lyginti. Tačiau nors tai biografiniai filmai ir abu kalba apie tą patį asmenį iš daugiau mažiau vienodo požiūrio taško (mados kūrėjas – genijus), vis tik tai gana skirtingi darbai. Jei Jalil‘ui Lespert‘ui savame „Yves Saint Laurent“ labiau rūpėjo atskleisti dizainerio gyvenimo istoriją, biografinius faktus, ryšius ir kūrybinį kelią, Bertrand‘as Bonello su savo „Sen Lorenas. Stilius – tai aš“ labiau koncentruojasi į patį Yves‘ą Saint Laureną kaip asmenybę ir į bendrąją laikmečio atmosferą: stilių, įvykius, tendencijas. Todėl dažnai Yves‘as Loulou ar Betty draugijoje rodomas kokiame nors bare, kur vyksta šokiai – o kur dar, jei ne šokių aikštelėje galima geriausiai atskleisti jaunimo madas?
Filmai kiek skirtingai paskirstė pasakojamos istorijos personažų svarbą. Jei filme „Yves Saint Laurent“ daug dėmesio skiriama ilgamečiam Saint Laurent‘o gyvenimo partneriui Pierre‘ui Bergé (Jalil‘o Lespert‘o filme jį vaidina Comedie Français aktorius, pernykščio Cezarių hito „Aš, aš pats ir mano mama“ („Les garçons et Guillaume, à table!“) režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Guillaume‘as Gallienne‘as), tai filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ Bergé egzistuoja šiek tiek efemeriškai – jis lyg ir yra, tačiau kažkaip neapibrėžtai, neužakcentuotai. Kita vertus, „Yves Saint Laurent“ Jacques‘as de Bascher‘as yra svarbus, tačiau gana greitai į praeitį nustumtas meilužis, o Bertrand‘o Bonello filme Bascher‘o ir Saint Laurent‘o ryšys ryškesnis.
Neišvengiamas ir aktorių palyginimas. Kas geriau Gaspard‘as Ullielis ar Pierre‘as Niney? Jérémie Rainier ar Guillaume‘as Gallienne‘as? Léa Seydoux ar Laura Smet? Louis Garrel ar Xavier Lafitte? Vienareikšmišką atsakymą vargu ar galima pateikti. Vizualiai dėl veido bruožų ir įgimto prakaulumo į įkūnijamą dizainerį galbūt panašesnis yra Pierre‘as Niney. Tačiau chameleoniškasis Gaspard‘as Ullielis savo vaidinam personažui suteikia daugiau charizmos, daugiau energijos, gyvumo ir gyvybingumo.
Pierre‘o vaidinamas Saint Laurent‘as biografiškai tvarkingas ir teisingas, o Gasparad‘o – gyvybingas. G. Ullielis labiau įtikina savo Saint Laurent‘u, labiau priverčia patikėti, kad jis egzistavo toks, kokį matome ekrane. Kita vertus, G. Ullieliui savo meistriškumo įrodinėti nereikia: talentingas aktorius gali įkūnyti tiek žmogėdrą Hanibalą Lekterį („Hanibalas. Pradžia“/ „Hannibal Rising, 2007 m.), tiek švelnųjį romantiką Maneką „Rugiagėlę“ („Ilgos sužadėtuvės“/ „Un long dimanche de fiancailles“, 2004 m.). Aktorius ir šįkart meistriškai įsikūnijo į savo vaidmenį – tiek balso tembras, tiek kukli šypsena, tiek judesiai neleidžia suabejoti – ekrane matome Saint Laurent‘ą.
Kaip jau minėjau, Pierre‘o Bergé vaidmuo šioje Saint Laurento biografijos interpretacijoje ne taip išplėtotas, kaip Jalil‘o Lespert‘o versijoje. Pierre‘ą Bergé Bertrand‘o Bonello filme vaidinantis mėgstamas brolių Jean-Pierre‘o ir Luc‘o Dardenne‘ų aktorius Jérémie Rainier neturi daug erdvės atsiskleisti, tačiau pakankamai neblogai atlieka tai, ko iš jo reikalauja vaidmuo. Visai kas kita kalbant apie Louis Garrel‘į. Nors Jacques‘o de Bascher‘o vaidmuo – viso labo antraplanis, aktorius atsiskleidžia neįtikėtinai. Galima tik lengviau atsidusti – pagaliau Pagaliau šis talentingas aktorius gavo vaidmenį, kuriame jis iš tiesų galėjo vaidinti, o ne būti savo paties kopija. Charizma ir talento potencialu Louis Garrel‘is nenusileidžia Gaspard‘ui Ulliel‘iui, o vaidindamas Jacques‘ą de Bascher‘ą L. Garrelis įgyja gal net Oskaro laureato Jean‘o Dujardin‘o manierų. Léa Seydoux, vaidinanti bohemiškąją Loulou, tą daro išraiškingiau ir charizmatiškiau nei negyvo veido savininkė Laura Smet.
Kalbant apie techninius dalykus, verta išskirti operatoriaus darbą. Kamera juda puikiai, dažnai pasirenkama ekraną dalyti į dvi, tris dalis ar į tiek, kiek sudaro žymiąją pagal olandų dailininko Pieterio Mondriano abstrakčiuosius tapybos darbus sukurtą suknelę. Garso takeliui parinkta laikmetį atitinkanti arba klasikinė muzika – būtent klasikos Yves Saint Laurent‘as labiausiai mėgo klausytis. Garso montažas pakankamai neblogas – muzikos skambėjimas sustiprinamas tada, kai norima išgauti daugiau dramatiškumo, pasiekti kulminacinį momentą. Tačiau diskotekose filmuotoms scenoms šiuo atžvilgiu galima prikišti, kad sunku suprasti veikėjų dialogus. Vaizdo montažas ganėtinai klampus ir sudėtingas. Iš vienų metų šokinėjama į kitus – iš pradžių iš 1974 į praeitį, o juos pasiekus – į tolimą ateitį, gydymo ligoninėje scenos vietą įvykių chronologijoje, bent jau pusėtinai nežinant dizainerio biografijos nuspėti yra ganėtinai sudėtinga.
„Sen Lorenas. Stilius – tai aš“ – tai filmas, per laikmečio dvasią, madą, įvykius ir tendencijas atskleidžiantis vieno neeilinio žmogaus, neeilinio mados kūrėjo – Yves‘o Saint Laurent‘o portretą. „Mada praeina, o stilius lieka“, sako Yves‘as Saint Laurent‘as, kurio vardą simbolizuojantys inicialai YSL neabejotinai įrašyti į garsiausių mados kūrėjų ir vieno stilingiausių asmenybių sąrašą. Ištęstas pasakojimas ir gana padrikas šokinėjimas per biografinius įvykius nekantresnius žiūrovus gali kiek suerzinti, tačiau tiems, kas domisi XX a. asmenybėmis ir bendra vieno ar kito laikotarpio atmosfera, juosta turėtų būti įdomi.
