Robotų žemė

Mokslinė fantastika niekaip neapleidžia kino ekranų. Holivudo kūrėjai vis bado sumąstyti kokią nors įdomią ir įtraukiančią istoriją, kurioje galėtų parodyti postapokaliptinį pasaulį ir pamėginti įsivaizduoti, kaip mūsų Žemė atrodys ateityje. Ar, bent galėtų atrodyti. Dažniausiai tokias kūrėjų fantazijas apsupa futuristinė technika, o kartais – robotai. Naujausiame į mūsų kinus atkeliaujančiame Gabe‘o Ibanezo mokslinės fantastikos darbe „Robotų žemė“ (angl. „Automata“) būtent robotai užima vieną svarbiausių vaidmenų. Iškyla tik klausimas, ar režisieriui pavyko šgyvendinti savo idėją taip, kad ji būtų džiaugsmingai sutikta.

Turinys

Ateityje Žemės ekosistema baigia sunykti, o žmonių sukurti robotai gyvena kartu su kūrėjais ir siekia išsaugoti jų trapias gyvybes tokiu išgyvenimui sunkiu periodu. Šie kūriniai turi įdiegtus du pagrindinius protokolus. Pirmasis – bet kokia kaina saugoti žmogų. Antrasis – robotai negali niekaip savęs keisti. Kai vienas robotų perrašo antrąjį protokolą, „ROC Robotics“ draudimo agentas Džekas Vukanas paskiriamas surasti šio pokyčio priežastį ir pašalinti grėsmės sukėlėją. Tai, ką jis atranda, priveda Vukaną, „ROC Robotics“ ir policiją prie kovos dėl žmonijos išlikimo.

Taip bent jau sakoma oficialioje siužetinėje linijoje. O pirmojoje pastraipoje iškeltam klausimui iškart galima pasakyti atsakymą – NE! Kadangi režisierius buvo atsakingas ir už scenarijų, jis gali pats sau stipriai paplekšnoti per veidą. Keletą kartų. G. Ibanezas akivaizdžiai prisižiūrėjo per daug mokslinės fantastikos filmų ir kiekvieno jų dalelytę sudėjo į savo naujausią darbą. Čia buvo galima išvysti „Aš, robotas“ ir ypatingai daug „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ fragmentų. Blogiausia – silpnas scenarijus, pripildytas visų įmanomų mokslinės fantastikos filmų klišių ir prastų dialogų.

Dar viena juostos silpnoji vieta – prastai plėtojama siužetinė linija. Atrodytų, iš tokios istorijos būtų galima išspausti tikrai labai daug, tačiau visas filmo potencialas išgaruoja kartu su dirbtinio rūgštinio lietaus lašais. Kiekviena veiksmo scena yra tokia neypatinga, kad net nesugeba pasiekti kulminacijos ir ilgiau išlaikyti žiūrovą įsitempusį. Praktiškai visuose kadruose, kuriuose turėtų jaustis įtampa, pasidarydavo tiesiog neįdomu žiūrėti.

Be viso kito galima išpeikti ir filmo veikėjus, kurie buvo tokie neypatingi, kad nesugebėjo sukruti jokio ryšio su žiūrovu. Stebint filmą galiausiai pasidarė nesvarbu, kuris veikėjas išgyvens, o kuris mirs. Tiesa, geriausiai išplėtota bene trumpiausiai ekrane matyto vieno roboto istorija. Tik jo likimas, iš esmės, buvo įdomus iki pat filmo pabaigos.

Kuo juosta gali pasigirti, tai išties įspūdingais vaizdais. Specialiaisiais efektais sukuriama labai tikroviška ateitis, kuri vietomis net sukelia labai nemalonų jausmą, kad galiausiai ir mes galime taip gyventi. Prie ypatingai gero efekto prisideda ir labai niūri atmosfera, kuri visą filmo rodymo laiką slegia lyg didelis betoninis luitas. Ateities miestai, virš jų kabantys dirbtinės ekosistemos dirižabliai ir senos, pūnančios mašinos tikrai neleidžia atsikvėpti, todėl visą filmą prasėdi niūrus ir įsispraudęs į kėdę.

Techninė pusė

Šioje juostoje būtent techninė pusė yra ta, kuri juostą kiek timpteli iš gilaus nesąmonių liūno. Garso takelis, kad ir vidutiniškas, tačiau geba papildyti tam tikras scenas, šiek tiek jas sustiprindamas. Tačiau, kaip minėta, scenos nepasiekia kulminacijos. Dalinai prie to prisideda ir garso takelis, kurio kompozicijos yra visai neblogos ir ganėtinai patrauklios, tačiau neturi tos muzikinės galios, kuri priverčia kūną pašiurpti. Akivaizdu, kad filmui trūko Hanso Zimmerio.

Specialieji efektai, kaip ir minėta anksčiau, sukurti labai gerai. Aplinkos atrodė tikros, radioaktyvi dykuma išsiskyrė savo tuštumu ir nebūties baimę sukeliančiu jausmu. Net ir tie patys robotai (kai kurie) atrodė savotiškai gerai.

Kalbant apie robotus, čia įsivelia didelis nesusipratimas. Atlikdami eilinę veiklą, tarkim, vaikščiodami ar kalbėdami, jie tai daro kaip sraigės. Jų sukuriamas lėtumo efektas visą filmą varė į neviltį. Blogiausia tai, kad jie gali būti ir super greiti. Kodėl režisieriui šovė į galvą greiti išlaikyti tik kažką montuojant ar gelbstint žmonių gyvybes, sunku paaiškinti.

Savo gerumu nenustebina ir operatoriaus darbas. Jau anksčiau kartu su režisieriumi dirbęs Alejandro Martinezas parodo visai aukštą klasę, sugebėdamas gerai įtraukti į nuobodų veiksmą vien savo gebėjimu užfiksuoti kadrus.

Garso ir vaizdo montažas yra labai pusėtinas. Vaizdo montažas dar mažiau krinta į akis, mat visi nesklandumai užglaistomi efektingai atrodančia aplinka. Matėsi tikrai ne viena klaida, bet jos nebuvo iš erzinančiųjų tipo. Garso montažas kiek labiau kliuvo. Kartais muzika būdavo taip tragiškai nutraukiama, kad žiūrovas taip ir lieka nesupratęs, kodėl. Taip pat, muzikinės kompozicijos buvo pernelyg nutildytos, taip prarandant pusę efektyvumo.

Aktoriai

Aktorių šiame filme nebuvo itin daug, bet beveik visi jie pasirodė prastai. Vienintelį gerą vaidmenį sugebėjo sukurti pagrindinis juostos aktorius Antonio Banderasas. Tai toli gražu nėra geriausias jo vaidmuo ir net labai vidutiniškas, tačiau žiūrint bendrame viso filmo kontekste, jis pasirodė tikrai gerai. Pykčio protrūkio scenos atrodė labai tikros ir suprantamos iš žmogiškosios pusės.

Bjaurų policininką Šoną suvaidinęs Dylanas McDermottas atrodo kaip medinis stuobrys, ant kurio galvos buvo galima tašyti kuolą, tačiau nieks nebūtų pasikeitę. Yra tekę matyti gerokai geresnių jo pasirodymų. Už jį geriau atrodė net robotai. ROBOTAI!

Į A. Banderaso žmoną Reičel juostoje suvaidinusią Birgitte Hjort Sorensen išvis buvo neįmanoma žiūrėti. Bene silpniausią vaidmenį sukūrusi aktorė atrodė lyg būtų įmesta į balą ir niekaip nesugebanti išspausti bent menkiausios veido išraiškos. Liejamos emocijos atrodė visiškai vienodos.

Labiausiai gaila dėl juostoje trumpai pasirodžiusių Roberto Fosterio ir Melanie Griffith, kurie yra išties puikūs aktoriai, tačiau čia labai trumpai pasirodantys aktoriai nesugebėjo nė trupučio atskleisti savo potencialo.

Labai džiugu robotų balsuose išgirsti pažįstamus tonus. Savo balus vaikštantiems kibirams paskolino ta pati Melanie Griffith ir Javieras Bardemas.

Verdiktas

„Robotų žemė“ – labai vidutiniškas mokslinės fantastikos darbas, po peržiūros nepaliekantis jokios emocijos. Nors filmą labai gelbsti įspūdingos aplinkos ir specialieji efektai, peržiūra tampa labai ilga ir nukopijuota kelione, kuri priverčia ne kartą nusižiovauti. Prie prastos siužetinės linijos prisideda ir silpna beveik visų aktorių vaidyba, taip galiausiai dar labiau nustumianti filmą į daugiau nebežiūrimų juostų sąrašą.