Norvegų režisierius Erikas Poppe‘as, kurio filmas „Havajai, Oslas“ („Hawaii, Oslo“ 2004) buvo rodytas „Scanoramoje“, anksčiau dirbo spaudos fotografu karo zonose. Savo asmeninę patirtį jis sudėjo į ketvirtąjį ilgametražį filmą „Tūkstantį kartų labanakt“, tačiau savo prototipu pasirinko moterį fotografę. Filmas jau spėjo pelnyti tiek tarptautinį, tiek nacionalinį pripažinimą: Monrealio kino festivalyje (specialus komisijos prizas), Čikagos kino festivalyje (Steigėjų prizas), Luizianos tarptautiniame kino festivalyje (geriausia aktorė), o Norvegijos kino apdovanojimuose (Amanda) triumfavo trijose kategorijose (tarp jų – ir geriausio metų filmo).
Rebeka (akt. Juliette Binoche) yra viena geriausių pasaulyje karo fotografų. Ji vyksta į karščiausius planetos taškus – t. y. būtent ten, kur užsienio reikalų ministerijos savo piliečiams saugumo sumetimais rekomenduoja nevykti, ir iš arti fiksuoja tai, ko sotūs Vakarų pasaulio gyventojai gal ir nelabai norėtų matyti: karą, prievartą, smurtą, kankinimų aukas. Naujausia jos misija – Kabulas (Afganistanas), kur ji fiksuoja jaunos savižudės – sprogdintojos pasiruošimą teroro aktui. Atsidūrusi visai šalia sprogimo epicentro Rebeka vos per plauką lieka gyva. Tai perpildo jos sutuoktinio Markuso (akt. Nikolaj Coster-Waldau) kantrybės taurę. Jo manymu, nei jis, nei jiedviejų dukros – vyresnėlė Stef (akt. Lauryn Canny) ir jaunylė Liza – nebegali toliau gyventi nuolat krūpčiodami, nuolat laukdami pačios liūdniausios žinios. Tad Rebekai iškeliamas ultimatumas – jei dar kada sumanysianti vykti į pavojingas zonas, tegu nebesitiki, kad grįžus namų durys jai bus atidarytos.
„Tūkstantį kartų labanakt“ iškelia apsisprendimo dilemą – tarp šeimos ir pašaukimo. Kaip galima versti rinktis tarp to, kas gyvenime brangiausia? Kaip perplėšti save pusiau? Kaip atsisakyti savęs, savo prigimties, tam, kad savo artimiesiems nebekeltum nerimo?
Vertinant iš feministinės perspektyvos filme pristatoma kritikuotina situacija. Šiuolaikinė savarankiška moteris kažkodėl vis dar turi paklusti vyro nuotaikoms, nuomonei ir sprendimams – Markusas iškelia Rebekai negailestingą ultimatumą – gali rinktis: šeima ar karjera. Tačiau vėliau įkalba Rebeką važiuoti į sąlyginai saugią Keniją kartu su vyresniąja dukterimi, nes tai pagerintų jų tarpusavio ryšius, nors Rebeka ir buvo priėmusi kitokį sprendimą. Tačiau paaiškėjus, kad sąlyginis saugumas buvo tik sąlyginis, Markusas pašėlsta, o Rebeka yra priversta teisintis. Dėl savęs, dėl savo poelgio, dėl savo prigimties.
„Tūkstantį kartų labanakt“ – tai dar vienas nuostabus prancūzų aktorės Juliette Binoche pasirodymas. Ji puikiai perteikia tiek atkaklios karo fotografės, pasiryžusios dėl kadro lįsti po kulkomis, tiek kiek pavargusios moters, bandančios susigrąžinti benutrūkstantį ryšį su šeima, portretą. Ryžtinga ir profesionali pavojingų įvykių sūkuryje, bet liūdna ir sunkiai grįžtanti į kasdienybę – tokios dvi Rebekos personažo pusės. Kiti aktoriai – iš serialo „Sostų karai“ („Game of Thrones“) pažįstamas Nikolaj Coster-Waldau, jauna pradedančioji aktorė Lauryn Canny, Larry Mullen Jr., Maria Doyle Kennedy, ir kiti jai neblogai asistuoja.
Filmas „Tūkstantį kartų labanakt“ sukrečia ryškiais ir bekompromisiais karo vaizdais bei vidine pagrindinės herojės Rebekos drama, kai savo širdį reikia perplėšti tarp to, ką labiausiai myli, ir to, kas yra jos pašaukimas, jos prigimtis – tai yra, ji pati. Įspūdinga kinematografija ir stipriu garso takeliu pasižymintis filmas turi vos vieną kitą trūkumą. Tačiau apmąstymams paliks daug.
