Vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų kino režisierių François Ozonas praktiškai kasmet pristato po naują filmą. Pernai „Scanoramos“ festivalyje rodyta erotinė drama „Jauna ir graži“ („Jeune et jolie“, 2013 m.), o dar prieš metus kino salėse sukosi palankių atsiliepimų sulaukęs trileris „Provokuojantys užrašai“ („Dans la maison“, 2012 m.). Labai įvairius filmus kuriantis F. Ozonas šįkart pasirinko melodramos žanrą su lengvais komedijos elementais.
Lora ir Kler buvo geriausios draugės nuo pat vaikystės. Savo sąjungą kadaise sutvirtinusios kraujo priesaika, ir suaugusios jos išlieka artimos. Abi sukuria šeimas, Lora susilaukia vaikelio. Tačiau netrukus po dukrytės gimimo Lorą pasiglemžia liga. Su kūdikiu ant rankų lieka Loros našlys Davidas (akt. Romain Duris), ir Kler (akt. Anaïs Demoustier) pasižada jais rūpintis. Tačiau vieną dieną, neplanuotai užsukusi į Loros namus, Kler atsitiktinai pamato Davidą… persirengusį moterimi. Kler šokiruota, tačiau Davidas pasistengia viską paaiškinti. Prašoma Davido ir pati nenorėdama atskleisti skandalingos tiesos savo vyrui Žiliui (akt Raphaël Personnaz), Kler sukuria fiktyvią draugę. Taip gimsta Viržinija, su kuria Kler eina apsipirkti, matuojasi sukneles, išbando kosmetiką ir kvepalus, susitinka papietauti. Tačiau Kler mano, kad tokia situacija ilgai tęstis negali – vien dėl savo dukros Liusi Davidas turėtų nustoti persirenginėti. Nes anksčiau ar vėliau tiesa paaiškės.
Kaip ir didysis ispanų kino metras Pedro Almodóvaras, F. Ozonas savo kūryboje taip pat dažnai kelia seksualinio identiteto paieškos temą. Šįkart dėmesys sutelkiamas į transeksualumą ir tam tikrus tabu, susijusius su šiuo reiškiniu. „Jau geriau gėjus, negu transvestitas!“ sako Kler, taip tarsi išreikšdama visos visuomenės požiūrį. Tuo tarpu Davidas aiškiai suvokia, kad jam patinka įsikūnyti į moterį, tačiau vyrai jo netraukia.
Šiame filme režisierius atskleidžia visuomenėje egzistuojantį paradoksą. Šiais laikais moterys gali laisvai dėvėti kelnes, nesidažyti, avėti batus žema pakulne ir tai nieko nešokiruoja. Tačiau vyrams suknelės, aukštakulniai, pėdkelnės ir makiažas visuomenės sąmonėje yra tabu (užtenka prisiminti, kiek aistrų sukėlė Conchitos Wurst pergalė Eurovizijos dainų konkurse). Tai yra , biologinė asmens lytis visuomenėje nustato ribas, nubrėžia limitus, tarp to, kas galima, ir kas ne. Kita vertus – pabrėžtinas moteriškumas gali signalizuoti būtent apie netikrumą ir dirbtinumą, nes tokiu būdu asmenybė identifikuojasi su lytimi ir per išorinius atributus tai išreiškia. Kai tuo tarpu šiuolaikinės moterys net ir nemoterindamos išlieka moterimis.
Be to, šiuo filmu F. Ozonas žiūrovus erzina visiškai komplikuodamas situaciją, kai Kler pajunta potraukį Viržinijai – t. y. heteroseksuali moteris jaučia seksualinį potraukį moteriai, kuri iš tikrųjų yra transeskualus heteroseksualus vyras. Pamąstymų šiam aspektui režisierius palieka ir filmo pabaigoje – nors ir turi savą versiją, kaip ją reikėtų iš tikrųjų aiškinti, tačiau sutinka, kad ir kita interpretacija yra galima.
Šio filmo žvaigždė, be abejo yra Romainas Duris, mėgstamiausias kito prancūzų režisieriaus – Cédrico Klapisho – aktorius. Kaip pasakoja Ozonas, vienintelis R. Duris per aktorių atranką jautėsi laisvai avėdamas aukštakulnius ir vėliau lengvai įsikūnijo į šį dvilypį Davido/ Viržinijos personažą. R. Duris nuostabiai perteikia moterišką Davido prigimtį ir minkštus judesius, o tapdamas Viržinija, jis tiesiog spinduliuoja. Tačiau pagrindinis filmo personažas vis tik yra Kler, kurią vaidina Anaïs Demoustier. Tik Viržinijos dėka Kler, augusi Loros šešėlyje, atsiskleidžia ir atranda savąjį moteriškumą.
Savo naujajame filme „Nauja draugė“ François Ozonas, nebijantis imtis kontraversiškų ir nepatogių temų, žaismingu ir lengvu stiliumi kalba apie moteriškumą ir vyriškumą, lytiškumą ir jo nubrėžtas ribas, apie vidinį išsilaisvinimą, o per transseksualumo prizmę atskleidžiama asmens, atrandančio savo tapatybę, asmenybę ir prigimtį, kurią determinuoja biologinė lytis, emancipacija. Filmas neteisia, bet ir neperša vienos „teisingos“ nuomonės, palikdamas žiūrovams patiems įvertinti stereotipus ir tabu, vis dar gyvuojančius šiuolaikinėje visuomenėje.
Patiks, jei patiko: „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999 m.), „Blogas auklėjimas“ („La mala educación“, 2004 m.), „Transamerika“ („Transamerica, 2005 m.), „XXY“ (2007 m.), „Oda, kurioje gyvenu“ („La piel que habito“, 2011 m.), „Aš, aš pats ir mano mama“ („Les garçons, et Guillaume, à table!“, 2013 m.), „Jauna ir graži“.
