Nilsas Malmrosas yra vienas žymiausių ne tik Danijos, bet ir visos Skandinavijos kino kūrėjų. Gydytojo išsilavinimą turintis režisierius savo darbuose dažnai naudoja autobiografinius motyvus. Tačiau „Skausmas ir džiaugsmas“, ko gero, yra pats atviriausias ir autobiografiškiausias, kadangi N. Malmrosas po daugelio metų ryžtasi kalbėti ypatingai jautria tema – apie tragediją, ištikusią jo šeimą. Danija šį filmą teikia Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Perspektyvus kino režisierius Johanesas (akt. Jakob Cedergren) vieną vakarą dar grįždamas namo pajunta, kad kažkas negerai. Nuojauta jo neapgauna. Grįžęs iš savo uošvių sužino, kad jo žmona Signė, serganti sunkia depresijos forma, nudūrė jųdviejų devynių mėnesių dukrelę Mariją. Po pradinio šoko reikia spręsti, ką daryti toliau – ir viskas, ką geriausio Johanesas gali šioje situacijoje padaryti, tai siekti, kad Signei būtų skirta ne laisvės atėmimo bausmė, o psichiatrinė priežiūra. Lankydamasis pas psichiatrą, kurio išvada iš esmės lems Signės likimą, Johanesas papasakoją visą savo gyvenimą nuo tada, kai sutiko Signę.
Filmas „Skausmas ir džiaugsmas“ atspindi devintojo dešimtmečio Danijos visuomenės požiūrį, kad svarbu moraliai palaikyti su sunkumais susiduriantį žmogų, kiek įmanoma siekiant jo socializacijos, o ne izoliacijos. Tai, kaip teigia pats režisierius, ir pasakojimas apie didžiulę ir bekompromisę meilę, kuri padeda atleisti, suprasti ir nenusisukti nuo savo veiksmų dėl ligos negalinčio kontroliuoti žmogaus. Tai pasakojimas apie vyrą, kuris prie altoriaus duoto pažado „skausme ir varge“ laikosi visą gyvenimą.
Deja, filmas vis tik neįtikina. Nei begaline ir besąlygine meile, nei sugebėjimu atleisti. Nei, tuo labiau, pagrindinio personažo – Johaneso – išgyvenama tragedija. Jo reakcija visą laiką išlieka daugiau mažiau tokia pati – ar sužinojus apie ištikusią tragediją, ar pasiimant dukros kūną iš teismo ekspertizės, ar guodžiant Signę. Gal todėl, kad gilesnis ryšys su dukra, kol ši buvo gyva, dar nebuvo spėjęs užsimegzti – juk kaip tik tuo metu Johanesas visa galva buvo pasinėręs į filmo kūrimą ir marias laiko praleido filmavimo aikštelėje. Tad pažiūrėjus filmą taip ir norisi klausti: „Na, ir..?“
Taigi, didelis akmuo tiek į režisieriaus, tiek į aktorių daržą. Kaip jau minėjau, Johanesą vaidinantis Jakobas Cedergrenas visą laiką išlieka tuo pačiu lediniu sustingusiu veidu, šiokias tokias emocijas parodantis vos vieną kartą – pranešdamas apie tai, kas įvyko savo tėvui. Šiaurietiškas vyriškas atšiaurumas, tvirtumas ir nesugebėjimas rodyti jausmų? Velniop, taigi, žmogau, ką tik TAVO žmona nudūrė TAVO vaiką, kad ir kokios būtų aplinkybės, tai kaip gali išlikti aisbergo šaltumo? Ne ką geriau atrodo Ida Dwinger, vaidinanti Signės motiną – iš pradžių isteriškai krinta ant grindų ir raičiojasi, kas atrodo visiškai dirbtina ir netikra (ypač šalia arktinio Johaneso šaltumo), o paskui ji tik rūko vieną cigaretę po kitos ir apie tai, kas įvyko, kalba taip, kaip mes kalbėtume apie orą, nors iš tikrųjų tai, kas nutiko, nutiko JOS dukrai ir JOS anūkei. Signę vaidinanti Helle Fagralid taip pat nei įtikina savo personažo tragizmu, nei sukelia užuojautą.
Montažas varginantis – nuolat šokinėjama nuo „dabar“ į „tada“ – iš teismo psichiatro kabineto, kuriame Johanesas pasakoja savo ir Signės istoriją į pasakojimo laiką. Beje, išskyrus gal nebent rašomąją mašinėlę, praktiškai nėra jokių laikmetį identifikuojančių ženklų – filme rodomas devintasis dešimtmetis beveik nesiskiria nuo dabarties. Dar įdomiau, kad po tragiško įvykio praėjus net dvidešimt šešeriems metams, Signę ir Johanesą išvystame visiškai nepasikeitusius ir nepasenusius, lyg ir jie būtų kada atsigėrę iš to nelemto šaltinio, kaip amžinieji Takiai.
„Skausmas ir džiaugsmas“ pretenduoja suvirpinti žiūrovų širdis, sužavėti begaline meile, atjauta ir socialiniu jautrumu. Deja, tik pretenduoja. Sunkiai paaiškinamas scenarijus, loginės spragos, medinė vaidyba, atsainus požiūris į detales, varginantis montažas – visa tai ir dar daugiau neleidžia patikėti personažų skausmu, o pats filmas jokio sinematografinio džiaugsmo nesuteikia. Taigi, reziumuojant – nei skausmo, nei džiaugsmo.
