Jaunas italų režisierius Piero Messina iki šiol yra sukūręs tris trumpametražius filmus ir vieną televizijos dokumentinį serialą. Tai yra – iki šiol P. Messina, galima sakyti, dar tik mokėsi kino meno paslapčių. Ir mokėsi ne iš ko kito, o iš Paolo Sorrentino – P. Messsina buvo režisieriaus asistentas kuriant juostas „Kažkur turi būti ta vieta“ (angl. „This Must Be the Place“, 2011 m.) ir „Didis grožis“ (it. „La Grande Bellezza“, 2013 m.), įvertintą Oskaru ir daugybe kitų apdovanojimų. „Laukimas“ – ilgametražis P. Messinos debiutas. Pristatytas Venecijos kino festivalyje iš jo parsivežė tris apdovanojimus – Specialaus paminėjimo FEDIC, Leonico d‘Oro Agiscoula ir SIGNIS prizus.
Pavasaris, Sicilija. Artėja Velykos. Tačiau gražiausia pavasario šventė Anai (akt. Juliette Binoche) džiaugsmo nebesuteiks – ji ką tik palaidojo savo sūnų Džiuzepę. Moteris skaudžiai išgyvena netektį. Tačiau Džiuzepės mergina Žana (akt. Lou de Laâge) apie mylimojo netektį nieko nežino – į prabangius Anos namus ji atvyksta tikėdamasi jį čia susitikti. Ana kol kas neturi jėgų ir ryžto atskleisti tiesos bei pasakyti, kad Džiuzepė niekada nebegrįš. Tad Žana atkakliai laukia, kada jos mylimasis pasirodys, stebėdamasi, kodėl šis neatsiliepia į jos skambučius, o Ana gali bent tokiu būdu įsivaizduoti, jog jos sūnus tebėra gyvas.
Kartais užtenka vienos ar dviejų pavardžių, kurios gali išvežti visą filmą. Šiuo atveju tokios pavardės – Juliette Binoche ir Paolo Sorrentino. J. Binoche dažniausiai pati savaime tampa garantu, užtikrinančių filmo kokybę – o net jei ir ne, vien savo dalyvavimu gali gerokai timptelėti į viršų bet kurį projektą. Tuo tarpu P. Sorrentino čia jaučiamas, žinoma, netiesiogiai, tačiau jo įtaka P. Messinos stiliui akivaizdi. Nors iki „Didžio grožio“ ir „Jaunystės“ (angl. „Youth“) meistro P. Messinai dar toloka, tačiau vaizdų estetika bei gebėjimas sukurti savotišką sunkiai nusakomą mistinę atmosferą yra neabejotinai perimta iš garsiojo tėvynainio.
Filmo fabula paprasta, ir kartais galbūt net šiek tiek naiviai nelogiška – na kaip šiais technologinių komunikacijų laikais įmanoma nieko nežinoti apie mylimo ir artimo žmogaus mirtį? Tad viskas nuo pat jaunosios Žanos atvykimo krypsta į neišvengiamą pabaigą – klausimas tik, kiek ilgai Anai pavyks išlaikyti neatskleistą tiesą.
Kaip ir galima tikėtis iš P. Sorrentino mokinio, „Laukimas“ yra vizualus ir estetiškas filmas. Prabangus Anos namas, vaizdinga Sicilijos gamta, nepaaiškinamai mistinė ir net šiek tiek baugi Velyknakčio procesijos atmosfera – visa tai kuria vizualų filmo audinį. Šiuo aspektu viskas kaip ir neblogai, tačiau iki „gerai“ vien to neužtenka – P. Messinos vaizdai patys savaime nekalba taip stipriai, kaip tą sugeba pateikti P. Sorrentino. Estetinė filmo pusė nekompensuoja silpnoko scenarijaus – nors įspūdžio, kad režisierius, neturėdamas ką pasakyti, tiesiog žaidžia atviruko vertais kadrais, nelieka ir „Laukimo“ estetika nėra vien tik savitikslė, bet vien jos nepakanka. Juosta galėtų būti iš tų, kur svarbiau buvimas, o ne vyksmas, tačiau tokia nėra. Krikščioniška simbolika, kuria bandoma sužaisti, nėra taip stipriai akcentuojama, kad būtų galima vesti akivaizdžią paralelę.
Filmo centre atsiduria dvi skirtingų kartų prancūzų aktorės: jau minėta prancūzų kino ikona Oskaro laureatė Juliette Binoche ir savo kino karjerą dar tik pradedanti jaunoji Lou de Laâge. Žinoma, daugiau dėmesio skiriama neprilygstamajai J. Binoche, kuriai panašaus pobūdžio vaidmenys dar nuo pirmosios legendinės Krzysztofo Kieslowskio trilogijos „Trys spalvos“ dalies „Mėlyna“ (pranc. „Trois couleurs: Bleu“). Perfrazuojant žinomo spektaklio pavadinimą, būtų galima sakyti, kad gedulas tinka Juliette‘ai Binoche. Bet net ir paliekant panašius jos vaidmenis nuošalyje, šios aktorės vaidyba visada yra aukšto lygio, tad meistriškumo jai nepritrūksta ir šįkart. Jaunoji L. de Laâge, įspūdinga vaidyba stebinusi A. Brasme romano „Aš kvėpuoju!“ ekranizacijoje, čia taip pat atrodo visai neblogai. Žinoma, iki J. Binoche subtilumo ir gebėjimo vien žvilgsniu ar kūno kalba pasakyti daugiau nei žodžiais, L. de Laâge dar daug trūksta, tačiau potencialo ši jauna aktorė tikrai turi. Vyriški personažai čia šmėkšteli beveik vien tik epizodiškai. Kiek dažniau ekrane galima matyti italą Giorgio Colangeli, vaidinantį Anos namų prižiūrėtoją Pjetrą. Italų veteranas taipogi yra puikiai įvaldęs mimiką, tad mažakalbis Pjetro ja išreiškia tai, ko neišsako žodžiais.
Kaip jau minėta, „Laukimas“ yra vizualiai patrauklus filmas. Sicilijos gamta ir prabangus Anos namų interjeras, ryškiai žydra jūra, Velyknakčio mistika, ypatingai gražiai nufilmuota atvykimo scena oro uoste (kuri, kai kurių kritikų manymu, netgi šiek tiek iškrenta iš bendros filmo stilistikos). Stiprus kameros darbas, geras garso ir vaizdo montažas. Garso takeliui parinkta meditacinė muzika ir techno ritmai, tačiau dažnai tyla sukuria didesnį įspūdį.
„Laukimas“ – ambicingas P. Sorrentino mokinio P. Messinos debiutas. Nors juosta gražiai nufilmuota, o pagrindinių aktorių vaidyba palieka stiprų įspūdį, juostos vizualinė pusė nekompensuoja silpnoko scenarijaus ir aiškesnių režisūrinių štrichų trūkumo. P. Sorrentino įtaka debiutiniame P. Messinos darbe akivaizdi, tačiau tokios jėgos ir tokio paveikumo P. Mestinai išgauti nepavyksta. Neskaitant šių trūkumų, P. Messinos debiutą iš esmės galima vertinti neblogai ir tik tolesni darbai parodys, ar jis jau yra pakankamai savarankiškas kurti savo originalų stilių.
