Nelegalių migrantų tema šiemet kaip niekad tapo aktuali Senajam žemynui. Iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą nelyg į pažadėtąją žemę, kur tarp auksinių krantų teka pieno upės, kasdien plūsta tuntai atvykėlių. Vieni jų bėga nuo karo, tačiau didžioji dalis besibeldžiančių (ar net besilaužančių) į sočios Europos duris tiesiog naudojasi proga, kokios, ko gero, gyvenime nebepasitaikys. Brangiai sumokantys už pavojingą kelionę guminiais plaustais per Viduržemio jūrą jie rizikuoja viskuo, kad tik pasiektų Europos – t.y. dažniausiai Italijos – krantus. Apie tai ir pasakoja debiutinis italų režisieriaus Jonas‘o Carpignano ilgametražis filmas „Viduržemio jūra“. Juosta Kanų kino festivalyje nominuota Kritikų savaitės didžiajam prizui ir Auksinei kamerai bei pateko tarp trijų finalistų Europos parlamento teikiamam LUX prizui laimėti.
Du draugai iš Burkina Faso – Ayiva (akt. Koudous Seihon) ir Abasas (akt. Alassane Sy) kartu su grupe kitų afrikiečių ryžtasi keliauti į Italiją. Gumine valtimi perplaukę Viduržemio jūrą jie pasiekia trokštamąjį krantą. Tačiau visai netrukus jiems tenka skaudžiai nusivilti. Europa išskėstomis rankomis nelaukė jų, nei jų likimo brolių ir seserų. Ir to žadėto Rojaus ir auksinių krantų čia nė kvapo. Tiesą sakant, viskas taip blogai, kad norisi apsisukti ir tiesiu taikymu grįžti atgal. Tačiau kol Abasas atrodo beprarandąs viltį, kiek įmanoma tokioje situacijoje pozityviai nusiteikęs Ayiva mano, kad savo gerovę jie gali susikurti patys – tereikia pasistengti ir dirbti.
Kaip jau minėta, filmas kalba nelegalios migracijos tema, kuri šiemet rudenį Europoje tapo tema ir problema Nr. 1. Todėl tikrai niekas nenustebtų, jei Europos parlamentas LUX prizą nuspręstų atiduoti būtent šiai juostai. Tačiau toks sprendimas greičiau būtų politiškai korektiškas nei objektyvus.
Sunkią, demotyvuojančią, nepagražintą realybę pasakojanti drama kalba atvirai ir nešališkai. Čia nėra „gerųjų“ vargšų imigrantų, kuriuos reikia užjausti ir „blogųjų“ išlepusių ir visko pertekusių europiečių. Lygiai kaip nėra „blogųjų“ imigrantų, tinginčių dirbti, tačiau panūdusių gero ir sotaus europietiško gyvenimo, ir „gerųjų“ Europos senbuvių, bandančių apsaugoti savo namus, savo vertybes, tradicijas ir kultūrą nuo plūstančios migrantų masės. Viso to nėra. Nors filmas rodomas iš migrantų perspektyvos, problematika atskleidžiama įvairiapusiškai: taip, nors dažnai atrodo, kad kitoj tvoros pusėj ir žolė žalesnė, tačiau Europa – ne pažadėtasis Rojus – niekas čia išskėstom rankom nelaukia, savo gerovę reikia patiems kurtis sunkiu darbu. Varganos gyvenimo ir sunkios darbo sąlygos kontrastuoja su beveik vaikišku pagrindinių personažų naivumu ir nerūpestingumu, kai sunkiai uždirbtus pinigus jie čia pat išleidžia gal ir ne pirmo būtinumo daiktams.
Kaip ir 2013 m. „Scanoramoje“ rodytam Diego Quemados – Díezo dramai „Auksinis narvelis“ (isp. „La jaula de oro“), pasakojančiai apie trijų paauglių iš Pietų Amerikos varginančią ir pavojingą kelionę į JAV, taip ir „Viduržemio jūrai“ svarbiau ne filmo meninė vertė ar vizualika, kiek rodoma problematika. Tačiau vis tik D. Quemados – Díezo filme esti šiokio tokio poetiškumo, o „Viduržemio jūra“ nerodo nieko kito, kaip demotyvuojančią realybę. Dėl pasirinktos filmavimo technikos (filmuojama mobilia kamera, sekiojant paskui personažus) ir kadrų realistiškumo, primenančių beveik dokumentinį filmą, stebint „Viduržemio jūrą“ kartais galima pamiršti, jog tai – vaidybinis filmas. Tačiau jį žiūrėti nėra patogu ir lengva. Bet vis tik dėl meniškumo trūkumo, ta nuoga, pseudodokumentiką primenanti realybė sukuria gana paradoksalų efektą – vietoj to, kad įtrauktų žiūrovus ir priverstų pasijusti esančius šalia filmo veikėjų, paverčia juos išoriniais stebėtojais.
Filmo scenarijus neįmantrus ir nenustebinantis. Iš esmės jį galima suskirstyti į kelionę, įsikūrimą (buitį), darbą ir riaušes. Panašu, kad režisieriui svarbiau buvo parodyti kaip, o ne ką – bendrai perteikti sąlygas, į kurias patenka Europon atkeliavę migrantai, ir būtent tas bendras vaizdas turėtų sukrėsti labiau, nei kokie nors įvykiai ar personažų poelgiai.
Pagrindinį Ayivos vaidmenį sukūrė Koudous Seihonas. Tiesą sakant, jam net ne per daug reikėjo vaidinti – Burkina Fase palikęs dukterį, prieš keletą metų jis, lygiai kaip Ayiva, kirto dykumą, o paskui, perplaukęs Viduržemio jūrą, atsidūrė Italijoje. Neprofesionalūs aktoriai, iš esmės vaidinantys ne ką kitą, o patys save, dera prie bendros filmo koncepcijos, tačiau ypatingais vaidybiniais gebėjimais nenustebina.
Kaip jau minėta, juosta nufilmuota mobilia kamera. Iš vienos pusės, taip bandoma sukurti artumo, tikroviškumo efektą, siekiama žiūrovus labiau įsijausti į rodomą realybę. Tačiau kita vertus vaizdas nuolat šokčioja, filmavimo maniera primena mėgėjišką darbą, vaizdo kokybės trūkumai kai kada yra labai akivaizdūs. Tas pats pasakytina ir apie garsą – jis „neišvalytas“, likę šlamėjimo, traškesio ir kitokių pašalinių garsų, kurie itin dažnai pasitaiko panašia maniera filmuotose juostose. Garso takelis nevienodas – daugiausia muzika yra diagetinė, o tarp jos įsimaišo ir tokie šiuolaikinės muzikos „perlai“ kaip Rihnanos atliekami kūriniai.
„Viduržemio jūra“ – itin aktulia nelegalių migrantų tema kalbantis filmas, parodantis nykesnes už nykias aukso kalnų Europoje besitikėjusių rasti afrikiečių gyvenimo sąlygas. Niūri ir nelengva stebėti drama bent iš dalies atskleidžia kontrastą tarp lūkesčių ir realybės, konfrontaciją tarp imigrantų ir kai kurių rasistinių pažiūrų vietinių gyventojų, vietinės ir migrantų kultūros įtaką viena kitai. Juosta išlaiko objektyvumą ir leidžia žiūrovams patiems nešališkai vertinti matomą situaciją. Vis tik dėl silpno scenarijaus filmas nesukrečia taip, kaip galbūt galėtų sukrėsti, o pseudodokumentinė filmavimo maniera kuria ne artumo, o priešingą – atsiribojimo – efektą. Menine prasme tai nėra labai gerai sukurtas filmas, tad jei Europos parlamentas vis tik nuspręs LUX prizą skirti šiai juostai, sprendimą lems daugiau politinės paskatos, o ne objektyvus vertinimas.
