Britų režisierius Andrew Haigh‘us kaip savarankiškas kino kūrėjas debiutavo ne taip ir seniai. Iki tol gana ilgą laiką dirbo montuotoju, o 2009 m., po keturių trumpametražių filmų, pristatė savo pirmąjį ilgametražį filmą „Graikas Pitas“ (angl. „Greek Pete“).Debiutas nebuvo itin sėkmingas, nors vieną kitą apdovanojimą ir sugebėjo nuraškyti. Tačiau 2011 m. A. Haigh’us grįžo su stipria romantine drama „Savaitgalis“ (angl. „Weekend“), sulaukusia plataus tarptautinio pripažinimo. Šiemet pasirodė jau trečiasis A. Haigh‘aus darbas „45 metai“. Juosta dalyvavo Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje ir buvo apdovanota Sidabriniais lokiais už Tomo Courtenay‘aus ir Charlotte‘s Rampling vaidybą; ši aktorė analogišką apdovanojimą pelnė dar ir Valjadolide bei Edinburge, iš kur „45 metai“ dar parsivežė apdovanojimą už geriausią britų filmą.
Keitė (akt. Charlotte Rampling) ir Džefas (akt. Tomas Courtenay) Merseriai ruošiasi švęsti savo vestuvių 45-metį. Iki planuojamo vakarėlio likus savaitei Džefas gauna netikėta laišką, kuris praneša, jog Šveicarijos Alpėse netikėtai rastas lede įšalęs prieš penkiasdešimt metų dingusios Džefo merginos Katios kūnas. Nusiraminę po šio lengvo šoko jie bando grįžti prie įprastų darbų. Tačiau pamažu aiškėja, kad atgijusi praeities šmėkla vis labiau ir labiau smelkiasi į darnų poros gyvenimą, nors nei vienas, nei kitas to ir nenori pripažinti. Keitę ima kamuoti nusivylimas ir kartėlis, o Džefas vis labiau pasineria į pusės amžiaus senumo prisiminimus.
„45 metai“ tai filmas apie brandžios poros santykius, apie kartu nugyventą gyvenimą, apie meilę ir pagarbą vienas kitam. Tai brandi meilė, pasižyminti kantrumu ir atspari išbandymams. Tuo ši juosta primena kito britų režisieriaus Mike Leigho komišką dramą „Dar vieneri metai“ (angl. „Another Year“, 2010 m.). Tačiau netikėtai apie save priminęs praeities vaiduoklis, atrodo, gali sugriauti tai, kas buvo statyta šitiek metų. Nejaugi viskas taip trapu? O galbūt nieko nė nebuvo? Gal nebuvo meilės, o tik iliuzija, tobulai maskavusi apsimetinėjimą?
Tai subtilus filmas, kuriame daug pasakoma pustoniais ir niuansais: rankos mostu, galvos kryptelėjimu, akių žvilgsniu. Per ramiai tekančios kasdienybės detales atskleidžiamas poros ryšys ir jo kitimas, nulemtas netikėtos žinios. Veiksmo nedaug, labiau koncentruojamasi į dialogus ir detales. Tai lėtas filmas, kurio kulminacija susitvenkia pačioje pabaigoje.
Jei filmo scenarijus ir nėra labai įmantrus, tai vaidyba yra labai aukšto lygio. Iš esmė, galima sakyti, kad būtent gera aktorių vaidyba ir stipri režisūra „išveža“ visą filmą. Įspūdingai atrodo tiek Charlotte Rampling, tiek Tomas Courtenay‘us. Tai vaidmenys, reikalaujantys subtilumo – dramų ir ryškiai išreikštų konfliktų čia nėra – viskas kaupiasi personažų viduje ir tą pastebėti galima tik iš smulkių, bet reikšmingų detalių, kūno kalbos. Tai daugiau net ne vaidyba, o tiesiog natūralus buvimas. Ir C. Rampling bei T. Courtenay‘us viską būtent taip ir atlieka – natūraliai ir be mažiausio dirbtinumo. Kiti personažai pasirodo epizodiškai.
Juostos techninė pusė taip pat vertintina gerai. Kameros darbas neblogas, dažnai mėgstama filmuoti ne tiesiogiai, o per ar greta kokio nors kito objekto (praviros durys, turėklai, ar tiesiog filmuojama pro kito personažo petį). Filmo koloritas gana tamsus (namų aplinkos kadrai), tačiau neslegiantis – tamsokų spalvų interjero vaizdus keičia šviesus, kone išgrynintas, tačiau ramus ir kiek melancholiškas peizažas. Vyrauja lėti kadrai ir lėtas kameros judesys. Vaizdo ir garso montažas atlikti gerai. Muzika filme daugiausia diegetinė, tačiau puikiai tinka pabrėžti personažų jauseną ir prisidėti prie besitvenkiančios dramos kūrimo.
„45 metai“ – lėtas ir prasmingas filmas apie brandžią meilę ir jos tvirtumą. Juosta subtiliai užmena netgi šiek tiek filosofiškus klausimus apie tai, kiek visą gyvenimą kurti santykiai yra patvarūs ir apie tai, kaip praeities šmėklos gali apnuodyti ne tik dabartį, bet ir ilgą iki šios nueitą kelią, viską persmelkti ir priversti visą esatį permąstyti iš naujo. Puiki C. Rampling ir T. Courtenay‘aus vaidyba ir stipri režisūra yra šio filmo stipriosios pusės ir paverčia šią juostą vienu įdomiausių 2015 m. darbų.
