Šiemet Kanų kino festivalis, paskelbus laureatus, dūzgė kaip niekada garsiai. Tarptautinė žiuri, kuriai vadovavo amerikiečiai broliai Joelis ir Ethanas Coenai (kiti nariai – ispanų aktorė Rossy de Palma, prancūzų aktorė Sophie Marceau, amerikiečių aktorė Sienna Miller, Malio kompozitorė ir aktorė Rokia Traoré, meksikiečių režisierius ir scenaristas Guillermo del Toro, kanadiečių režisierius, aktorius ir scenaristas Xavier Dolanas ir amerikiečių aktorius Jake‘as Gyllenhalas) nusprendė Auksinę palmės šakelę skirti prancūzų režisieriaus Jacqueso Audiardo darbui „Dypanas“ (pranc. „Dheepan“). Toks pasirinkimas sukėlė nepatenkintų niurnėjimą. Žiuri buvo kaltinama pataikavimu festivalio šeimininkams prancūzams, buvo daugybė nusivylusių tokiu sprendimu ir pasirodė ne vienas pareiškimas, kad toks žiuri pasirinkimas diskredituoja visą festivalio lygį, o žiuri savo ruožtu teisinosi, kad nėra kino kritikai – apdovanojimus skyrę tiems filmams, kurie jiems patikę. Vienaip ar kitaip, devintasis Jacques‘o Audiardo filmas (ir septintasis ilgametražis) Kanuose atsiėmė Auksinės palmės šakelę kaip geriausias filmas ir niekas šio apdovanojimo jau nebeatims.
Šri Lankoje vyksta pilietinis karas. Už nepriklausomybę kovojantiems Tamilo tigrams priklausantis Sivadhasanas (akt. Antonythasan Jesuthasan) pasinaudojęs suklastota tapatybe ruošiasi išvyksti iš neramumų krečiamos šalies į Prancūziją. Bet kad ten patektų, jam teks pamiršti savo tikrąjį vardą – jis tampa Dypanu. Kartu su juo keliauja jauna moteris Jalini (akt. Kalieaswari Srinivisan) ir devynmetė mergaitė Ilaija (akt. Claudine Vinasithamby), kurias nuo šiol jis turės vadinti savo žmona ir savo dukra. Nors jų nesieja jokie ryšiai, o Šri Lankoje jie net nebuvo pažįstami, atvykusiems į Prancūziją, kad geriau integruotųsi jiems teks vaidinti šeimą. Dypanas gauna prižiūrėtojo darbą pabėgėlių centre. Tačiau jo vieno uždarbio jiems trims, žinoma, neužtenka, tad Jalini imasi prižiūrėti kaimynystėje gyvenantį pagalbos reikalingą pagyvenusį vyrą. Ilaija privalo lankyti mokyklą. Po truputį pradinis šaltumas ir atsiribojimas tirpsta ir net suvaidinti santykiai kuo toliau, tuo labiau tampa nuoširdūs, o niūri padėtis pradeda šviesėti. Tačiau Dypaną pasiveja jo praeitis ir jam teks priimti radikalų sprendimą, kaip pasielgti.
Jean-Claude Carrière, Umberto Eco ir Jean-Philippe de Tonnac knygoje „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ išsakoma mintis, kad interpretuojamą tekstą (interpretavimo objektą) keičia ne tik praeities įvykiai, galėję vienaip ar kitaip turti jam įtakos, bet ir ateities – t. y. tokie dalykai, apie kuriuos kūrinio autorius niekaip negalėjo žinoti, nes jie tuo metu dar nebuvo įvykę. Tačiau interpretuojančius tekstą (t. y. bet kurį kūrinį) jau veikia ta patirtis – jie žino ir patyrė tai – ir interpretacija nebegali būti tokia pati kaip anksčiau. Knygoje pasitelkiamas Franzo Kafkos kūrybos ir Aušvico pavyzdys – nors F. Kafka savo kūrinius rašė tada, kai Vokietija dar net nebuvo girdėjusi apie Hitlerį, po II pasaulinio karo neįmanoma jų interpretuoti ignoruojant šią patirtį. Lygiai taip pat „Dypanui“ savotišką interpretavimo filtrą uždeda lapkričio 13 d. įvykiai Paryžiuje. Nors filmas kurtas gerokai anksčiau ir pristatydami jį Kanuose kūrybinės grupės nariai, ko gero, nė sapnuoti negalėjo apie tai, kas Paryžių ištiks rudenį, dabar bet kokios interpretacijos įgyja šių įvykių prieskonį. Tenka ne tik vertinti problemas, su kuriomis svetimoje šalyje susiduria pabėgėliai, bet ir tai, kokį trumpalaikį ar ilgalaikį poveikį jie daro priimančiai šaliai.
„Dypanas“ pasakoja pabėgėlių iš pilietinio karo krečiamos Šri Lankos istoriją. Gal kiek netikėtai, pabėgėlių ir migrantų tema šiemet kaip niekada tapo itin aktuali visai Europai. Tačiau priešingai nei „Viduržemio jūra“ (it. „Mediterranea“), „Dypanas“ pasakoja ne apie nelegalius migrantus, o apie pabėgėlius. Tą pabrėžė ir „Scanoramos“ festivalyje besilankęs pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Antonythasanas Jesuthasanas, kurio gyvenimas didžiąja dalimi atitinka jo vaidinamo personažo likimą. A. Jesuthasanas taip pat buvo Šri Lankos mažumos – tamilų – kovotojas, nelegaliai atkeliavo į Europą ir apsistojo Prancūzijoje, kurioje gyvena jau šešerius metus labai panašiomis sąlygomis, kokios rodomos filme, ir tikisi kada nors grįžti į gimtinę.
Taigi „Dypanas“ atkreipia dėmesį į pabėgėlių problemą – nelengvą jų kelią, buitį, integraciją nauojoje, visiškai svetimoje tiek kalba, tiek kultūra šalyje Paradoksalu, tačiau bėgusiam nuo karo Dypanui vėl tenka kone kasdien kovoti – tik šįkart ne už šalies nepriklausomybę, o už save ir už tuos, kurie bent jau oficialiai jam tapo šeima. Kanų festivalio spaudos konferencijoje režisierius J. Audiardas atskleidė, kad „Dypaną“ galima laikyti „Šiaudinių šunų“ perdirbiniu – tiesa, socialinis ir kultūrinis kontekstas gerokai kitoks, tačiau pirminė idėja yra pasiskolinta būtent iš ten.
Filmo pabaigai režisierius panaudoja savo firminį triuką, visą dramatizmą ir veiksmą sukoncentruodamas būtent ten. Tačiau kaip ir ankstesniame jo darbe Kanų kino festivalyje taip pat dalyvavusioje romantinėje dramoje „Rūdys ir kaulai“ (pranc. „De rouille et d‘os“, 2012 m.), būtent ta dramatiška pabaiga kažkaip atsisieja nuo viso filmo konteksto ir mažiausiai įtikina. Pačius paskutinius kadrus galima traktuoti dvejopai – viena vertus, lyg ir per daug gerai, kad būtų tiesa, kita vertus – o kodėl gi ne? Juo labiau, kad filmo personažai vos ne nuo pat filmo pradžios būtent apie tokį gyvenimą ir kalba.
„Dypane“ vaidina tiek patyrė, tiek ir neprofesionalūs aktoriai, kuriems šis filmas tapo debiutu. Pagrindinio personažo Dypano portretą kuriantis Antonythasanas Jesuthasanas nėra aktorius, tačiau su patikėtu vaidmeniu susitvarkė pakankamai neblogai. Jo „žmoną“ Jalini suvaidinusi Kalieaswari Srinivisan yra Indijos teatro aktorė, tačiau „Dypanas“ tapo jos pirmuoju bandymu kine. Vietinį prancūzų nusikaltėlių vaduką suvaidinusį Vincentą Rottiers žiūrovai turėtų prisiminti vaidmens biografiniame filme „Renuaras“ (pranc. „Renoir“, 2012 m.), rodytame per 2013 m. „Scanoramą“. Filmo konceptas yra toks, kad jame labai natūraliai ir įtikinančiai atrodo visi aktoriai.
Nuo pat pirmųjų kadrų „Dypanas“ leidžia suprasti, kad kokybės prasme neteks nusivilti. Priešingai nei „Viduržemio jūroje“, kurios beveik neįmanoma žiūrėti dėl aukštyn žemyn nuolat šokčiojančio vaizdo, „Dypano“ techninė pusė yra daug aukštesnio lygio. Poetikos niūrioje kasdienybėje mažai, tačiau J. Audiardas pasižymi tuo, kad mėgsta rinktis likimo nelepinamų žmonių istorijas – jis rodo visuomenės paribiuose atsidūrusiųjų gyvenimą be pagražinimų, tačiau per daug tuo nesimėgauja. Kamera dažniausiai seka arba Dypaną arba Jalini, daug filmuojama stambiu planu. Įdomu tai, kad galutiniam montažui režisierius panaudojo 80 – 90 procentų medžiagos, nufilmuotos ne pagal išankstinį scenarijų. Filmo vyksmas, sustiprinant realistiškumo pojūtį vyksta daugiausiai tyloj – gal todėl jos suskambėjimas ir suteikia šiokios tokios mistikos ir netikrumo jos fone vykstantiems įvykiams.
„Dypanas“ – aktualia karo pabėgėlių ir jų integracijos Vakarų valstybėse tema kalbantis filmas. Jei ne vos ne iš amerikietiškų veiksmo filmų pasiskolinta pabaiga, kuri iš esmės ir griauna visą tolygų filmo pasakojimą ir pateikia daugiau klausimų nei atsakymų (na ir ne kokių nors filosofinių, o labiau tokių nusistebinčių, kodėl režisierius taip nusprendė), „Dypaną“ būtų galima laikyti rimtu realistišku filmu. Dabar tegalima pasakyti, kad tai socialinė pasaka su fantastine pabaiga, kas vis tik nėra pats blogiausias variantas. Ar „Dypanas“ nusipelnė Auksinės palmės šakelės ir buvo jos vertesnis už visus kitus filmus – tai klausimas, į kurį sunku atsakyti, o ar paliks „Dypanas“ ryškesnį pėdsaką kino istorijos puslapiuose, parodys laikas. Tačiau, kaip ten bebūtų, tai ne pats blogiausias žiuri pasirinkimas, kuris yra vertas ir žiūrovų dėmesio, net jei tos šurmulį sukėlusios Auksinės palmės šakelės ir nebūtų laimėjęs.
