Sangailės vasara

Alantė Kavaitė (tikroji pavardė – Kavaliauskaitė) kine debiutavo kaip aktorė – 1992 m. režisieriaus Raimundo Banionio filme „Džiazas“ ji atliko Beatričės vaidmenį. Netrukus po to ji išvyko studijuoti į Prancūziją, kur gyvena iki šiol. 2006 m. atėjo metas režisūriniam debiutui – A. Kavaitė pristatė mistinę kriminalinę dramą „Laiko garsai“ („Écoute le temps“). Prancūzų spauda geros kritikos nežarstė – labiausiai kliuvo silpnas scenarijus ir keisti režisūriniai sprendimai. Po gana ilgos – šešerių metų – pertraukos A. Kavaitė grįžo su muzikiniu trumpametražiu „Kaip mes bandėme naują šviesos derinį“. Tačiau didžiausią sėkmę ir pripažinimą ne tik pačiai režisierei, bet ir visai Lietuvos kino pramonei ant akrobatinio lėktuvo sparnų atnešė „Sangailės vasara“, Sandanso kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą pasaulio kino dramos kategorijoje. Iki šiol joks lietuviškas filmas taip įspūdingai nebuvo įvertintas. Filmas sulaukė dėmesio ir prestižiniame Berlyno kino festivalyje, kur tarp kitų aštuonių finalistų kaip kylanti Europos jaunoji žvaigždė buvo įvertinta Aistė Diržiūtė. Todėl turbūt nenuostabu, kad prie Sandanse pelnyto apdovanojimo prisidėjo ir trys lietuviškos Sidabrinės gervės (geriausias filmas, geriausia aktorė, geriausias profesinės meistrystės darbas) bei dar trys nominacijos (geriausias režisierius, geriausia antraplanė aktorė, geriausias operatorius).

Vasara. Septyniolikmetė Sangailė (akt. Julija Steponaitytė) su tėvais atostogauja sodyboje ant vaizdingo ežero kranto. Netoli yra aerodromas. Sangailę nepaprastai žavi ir traukia akrobatinis skraidymas – būtent per vieną tokių renginių ji susipažįsta su gyvybinga ir natūraliu džiaugsmu trykštančia Auste (akt. Aistė Diržiūtė). Nors ir skirtingos, merginos netrukus tampa geromis draugėmis, o dar po kiek laiko – daugiau nei draugėmis. Nedrąsiai ir susikausčiusiai, save žalojančiai Sangailei Austė tampa svarbiausiu žmogumi, padedančiu nugalėti vidinius demonus ir nustoti grimzti į depresijos dugną. Tad ši vasara jai taps svarbiausia gyvenime – tai vasara, skirta užaugti.

„Sangailės vasara“ yra „kaip“, o ne „apie ką“ tipo filmas. Stiprioji jo pusė – įspūdingos panoramos ir kvapą gniaužiantys akrobatinio skraidymo triukai bei gera režisūra. Kita vertus, na, graži ta mūsų Lietuva, na, puikiai ore mirties kilpas suka Jurgis Kairys, o bet tačiau kai kuriuos iš tų vaizdų iškirpus ar sutrumpinus bent po pusę minutės, niekas per daug nepasikeistų. Tiesiog akivaizdu, kad A. Kavaitė šiame filme norėjo rodyti lėktuvus ir Lietuvos gamtą, tad tą ir padarė. Na, o scenarijus… ai, bus gerai ir klišė apie tai, kaip vienas kitam padedame augti.

Sangailės vidinės problemos tiesiog atsiranda lyg iš niekur, prie jų neprieinama natūraliai ir nuosekliai. Įtempti santykiai su tėvais galėtų tai paaiškinti, bet nepaaiškina – vienintelė kiek aštresnė scena šmėkšteli per trumpai, ji nėra itin konfliktiška (apsiribojama klasikiniu „kodėl taip vėlai grįžti?“), o ją iškirpus vėlgi niekas per daug nepasikeistų. Kita vertus, vėlgi sunkiai suprantama, kaip tokia uždara paauglė kaip Sangailė tokiu greituoju būdu susibičiuliavo (ir ne tik) su Auste. Iš esmės filmas įsibėgėja tik antroje pusėje – pirmojoje be pievų, ežero, miško, dangaus ir lėktuvų nelabai ko daugiau ir yra. Be to, neapleidžia jausmas, kad „Sangailės vasara“ yra savotiška Auksine Kanų kino festivalio šakele 2013 m. apdovanotos Abdellatifo Kechiche‘o romantinės dramos „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ („La vie d‘Adele. Chapitre I et II“) švelnesnė – lietuviška – interpretacija. Ir ne tik dėl dviejų merginų ryšio – daugiau dėl to, kad abu filmai koncentruojasi į pagrindinę veikėją ir jos emocinės brandos pokyčius.

Tačiau visai įdomu žiūrėti, kaip režisierė, pasitelkdama įvairias priemones, kuria ryškius ir skirtingus pagrindinių veikėjų personažus. Sangailė – lieso, berniukiško kūno sudėjimo, dažniausiai dėvi kelnes, renkasi šaltas, blausias spalvas. Tiek jos drabužiai, tiek aplinka – visiškai minimalistiniai – nors Sangailės šeima atrodo pasiturinti, jos vasarnamio kambarėlyje yra tik lovą atstojantis čiužinys, net nėra spintos drabužiams – jos vietoj tarnauja taip iki galo ir neišpakuotas lagaminas. Jokių aksesuarų, jokių nereikalingų detalių, jokių marginimų. Trapios ir pažeidžiamos, tačiau vis tik neištižusios ir turinčios kažkokios sunkiai nusakomos vidinės tvirtybės intravertės Sangailės stichija – oras. Tuo tarpu Austė iš karto palieka besišypsančios, komunikabilios ir šiltos asmenybės įspūdį. Austė labiau „moterina“ – tiek kūno kalba, tiek apranga – ji dažnai dėvi sukneles ar sijonus, plaukus mėgsta puošti įvairiais segtukais, jai nesvetimi visokie šalikėliai ir kitokie aksesuarai. Drabužių spalvos – ryškios ir gyvybingos, nevengiama įvairių raštų. Tačiau geriausiai Austės asmenybės išraiška atsispindi jos kambaryje, pilname įvairiausių dekoracijų ir niekučių. Jei Sangailės aplinka yra minimali, asketiška, šiaurietiška, tai Austės aplinkos išraiškos kartais balansuoja ties kičo riba, tačiau jos neperžengia. Ir jei Sangailė žvilgsniu nulydi kiekvieną lėktuvą, tai Austė – racionali ir tvirtai ant žemės stovinti asmenybė. Žinoma, meniška siela tam nė kiek nemaišo.

Šįkart, kitaip nei dažniausiai įprasta lietuviškuose filmuose, maloniai stebina visiškai natūrali ir sklandi Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės vaidyba. J. Steponaitytei, atlikusiai uždarosios Sangailės vaidmenį, teko, ko gero, netgi sunkesnė užduotis – nesusikausčius suvaidinti būtent susikausčiusią ir drovią paauglę, tačiau ji susitvarkė puikiai. A. Diržiūtė taipogi – labai natūrali ir organiška. Visi kiti filme pasirodę aktoriai – Sangailės tėvus vaidinantys buvusi balerina Jūratė Sodaitytė ir Martynas Budraitis, Sangailės tėvų draugė, kurią vaidina Nelė Savičenko, Austės mamą vaidinanti Inga Šalkauskaitė, vieną iš Austės draugų – Saulių – vaidinantis Laurynas Jurgelis – šmėkšteli labai trumpai ir epizodiškai, tad vertinti nelabai yra ką. Visi kiti kadre atsiduria dar trumpiau. Tiesa, filme galima išvysti akrobatinio skraidymo meistrus Jurgį Kairį ir Eltoną Meleckį.

Kaip jau minėta, stiprioji filmo pusė – ne tai, kas pasakojama, bet kaip tai daroma. Taigi, vaizdai. Ir čia akį džiugina tiek įspūdingos, iš paukščio skrydžio filmuotos panoramos, kuriose užfiksuotas trumpos lietuviškos vasaros saulėje išsiskleidęs gamtos grožis. Tam filme skirta nemažai laiko, kaip ir akrobatinio skraidymo viražams. Subtiliai ir ne per daug ištęstai nufilmuotos erotinės scenos. Kameros darbas pagirtinas – be jau minėto filmavimo iš lėktuvo, įdomūs kadrai užfiksuoti pačioje lėktuvo kabinoje šiam pikiruojantis ir vartantis salto. Vaizdo montažas taip pat atliktas gerai. Tad iš esmės vizualinė pusė didesnės kritikos nenusipelno. Garso takeliui muziką specialiai kūrė prancūzų elektroninės muzikos dueto „Air“ narys Jeanas – Benoit Dunckelas, taip pat panaudoti lietuviškos estrados šlageriai, atliekami Danutės Neimonaitės. Tie šlageriai iš pradžių gali pasirodyti kiek keistai, tačiau iš esmės jie taipogi prisideda prie Austės aplinkos kūrimo. Silpniausias iš techninių parametrų – garso montažas. Kaip dažnai nutinka lietuviškiems filmams, taip ir „Sangailės vasaroje“ kartais tikrai sunku suprasti, ką pasako veikėjai – ypač, jei tai trumpos frazės, ypač, jei kalbama ne tyloje, o esant pašaliniam triukšmui.

„Sangailės vasara“ imponuoja gražiais vaizdais, gera režisūra ir natūralia vaidyba, tačiau siužeto prasme – tai visiškai nuviliantis filmas. Iš esmės, tai dar vienas tipinis lietuviškas filmas iš serijos, „gražu, bet… apie ką mes čia?“, kai poetiškais vaizdais kalbama daug ir gražiai, tačiau pasakoma nedaug. Ir jei praeitais metais kai kas jau buvo patikėję, kad pagaliau lietuvių kino kūrėjai atrado, kas tai yra siužetas, tai šiemet „Sangailės vasara“ vėl grąžina į tuos laikus, kai kinas rodė, o ne pasakojo. Nieko blogo, žinoma, bet kitų šalių kino kūrėjai šį etapą išaugo dar XX a. pradžioje. Belieka pasiguosti, kad tai tikrai ne pats prasčiausias šiemet pasirodęs lietuviškas filmas ir kad jį yra visai malonu žiūrėti.