Praėjus vos dviem metams po pirmosios dalies pasirodymo, kinus pasiekė ir antrasis filmas apie neužmirštamą detektyvą Šerloką Holmsą. Ir nenuostabu, vos 90 milijonų kainavęs pirmasis filmas sugebėjo uždirbti daugiau nei pusę milijardo. Tokios netikėtos sėkmės susilaukęs filmas tiesiog privalėjo turėti tęsinį ir jo vėl ėmėsi britų režisierius Guy‘us Ritchie‘is.
Turinys
Legendinis detektyvas Šerlokas Holmsas ir jo ilgametis draugas ir partneris daktaras Džonas Vatsonas sulaikę lordą Blekvudą toliau gyvena savo gyvenimus. Bet Šerloko neapleidžia mintys apie už įvairiausių sprogdinimų ir kitų pasaulyje neigiamų įvykių esančią personą. Galiausiai partneriai suvokia, kad skirtingi įvykiai turi vieną bendrą jungtį – profesiorių Džeimsą Moriartį, kuris meistriškai išvengia visų link jo krypstančių ryšių. Holmsas ir Vatsonas pradeda kovoti ne tik dėl savo gyvybių, bet ir dėl viso pasaulio gerovės, siekdami išvengti pasaulinio karo. O jiems į pagalbą stoja Šerloko brolis Maikroftas ir čigonė Simza.
Jei pirmasis filmas pasirodė netikėtai geras ir pradžioje visi į jį žiūrėjo skeptiškai, tai antrojo visi tiek režisieriaus G. Ritchie‘io, tiek paties filmo gerbėjai laukė su dideliu nekantrumu. Dar ir pats gerai pamenu, kai prieš ketverius metus ėjau į kiną baisiai užsidegęs po anonsų peržiūrėjimo, bet su šiokiu tokiu nerimu. Jis kilo ne šiaip sau. Gana dažnai taip nutinka, kad tęsiniai nusileidžia pirmiesiems filmams ir po seanso išeini smarkiai nusivylęs. Visa laimė, šia nuogąstavimai nepasitvirtino, nes G. Ritchie‘is padarė retai matomą dalyką – sukūrė už pirmą dalį geresnį tęsinį. Galbūt būtų žmonių, kurie su tuo nesutiktų, bet antrasis filmas yra tikrai pranašesnis už pirmąjį, taip pat puikų darbą. Ir tai įrodančių priežasčių yra tikrai daug.
Pirmiausia, tai nė kiek pirmojo filmo istorijai nenusileidžianti siužetinė linija. Tai dar viena istorija, kuri savo elegancija ir puikiu stiliumi užburia nuo pat pirmosios filmo akimirkos. Savaime suprantama, prie ekrano prikausto ir pats tyrimas, nusikaltimų galų paieškos ir labai smagus nuotykis. Čia netrūksta įtampos, gero britiško humoro ir labai labai įtaigaus veiksmo. Lygiai taip, kaip ir pirmame filme.
Ir nors stiliumi filmas toks pats įdomus kaip pirmasis, jis realiai yra visiškai kitoks. Vienas pagrindinių skirtumų, kurį galima įžvelgti – pirmajame filme dominavo mistiniai elementai, tuo tarpu šiame filme viskas yra žemiška, tikslu ir tikra. Nėra jokių sunkiai paaiškinamų veiksmų, tik įvairiausi bandymai užslėpti tai, kas akivaizdu. Ir dėl to ši dalis yra dar patrauklesnė. Dar vienas skirtumas – filmo veiksmas prasiplečia ir iš Londono gatvių persikelia į žemyninę Europos dalį. Keliaujame po Prancūziją ir Vokietiją, o tos kelionės yra ne ką mažiau įdomesnės ir tikrai ne kartą priverčia susiimti pilvą dėl juoko.
Filmas pranašesnis ir savo blogiečiu. Nors, juos galima būtų išskirti ir sakyti, kad buvo du. Vienas genijus, o kitas – lyg gerai veikianti genijaus marionetė. Galima net daryti prielaidą, jog ši blogiečių pora yra veidrodinis gerųjų atspindys. Du genijai – Šerlokas ir Moriartis, ir du vienas prieš kitą veikiantys buvę kariai – Vatsonas ir Moranas. Žiūrint iš veikėjų perspektyvos, šiame filme veikėjai daug stipriau išplėtoti ir nėra apsieinama tik su dviem pagrindiniais. Galbūt todėl, kad tai buvo daroma jau pirmame filme, čia ir toliau plėtojami Šerloko ir Vatsono santykiai ir draugystė, tačiau daug dėmesio skiriama ir kitiems. Pirmiausia, tai čigonė madam Simza, kurios asmeninė šeimos tragedija lyg ir tampa pagrindiniu sraigteliu visam šėtoniškam planui. Tokį atitikmenį galima rasti realioje istorijoje tik kiek vėlesniame laike, kai vieno šaulio dėka įsiplieskė Pirmasis pasaulinis karas. Taip pat ir blogietis, Moriartis, parodomas kaip lygiavertis Šerloko priešininkas, nenusileidžiantis nei protiniais, nei fiziniai gebėjimais. Kažkiek atskleidžiama ir jo gyvenimo istorijos, kuri apibrėžia jo genialumą.
Dar vienas juostų skirtumas – pirmajame filme buvo parodytos dvi sulėtintos ir paaiškintos kovų scenos. Jos buvo labai patrauklios ir įdomios ir, lyg, įvedė taisyklę apie dvi paaiškintas scenas. Šiame filme tai pasikartoja, vėl matome dvi scenas, tačiau šįkart taisyklės sulaužomos ir paaiškinimai sudrumsčiami juos sekančio veiksmo. O jei jau kalbame apie sulėtinimus…
Filme yra viena scena, kuri tiesiog atima žadą ir parodo šio filmo gerumą. Tai viena genialiausių veiksmo scenų per pastarąjį dešimtmetį. Pabėgimas iš ginklų fabriko per mišką yra toks tobulas, koks tik įmanomas. Jame yra viskas – nepriekaištingas operatoriaus darbas, puiki muzika, ir tiesiog tobulas montažas. Tose keturiose minutėse viskas yra taip nepriekaištinga, kad net sunku apsakyti žodžiais. Kiekvieną kartą žiūrint filmą tai dar būna viena laukiamiausių scenų, o žiūrint ją per kūna visada perbėga šiurpuliukai.
Techninė pusė
Žiūrint tęsinius sunku apsieiti be palyginimų bet kurioje vietoje, todėl galima savotiškai palyginti ir šia dalį. Garso takelis toks pats geras, kaip ir pirmame filme. Gal net geresnis. Ir vis dar išlaikoma ta pati teminė muzika, kuri yra lyg skiriamasis šios filmų serijos ženklas.
Apie operatoriaus darbą turbūt net nereikia per daug išsiplėsti, ypatingai po kalbėjimo apie miško sceną. Kita vertus, yra ir dar beveik 2 valandos filmo. Ir jos taip pat puikiai nufilmuotos. Ypatingai veiksmo scenos. Ar tai būtų muštynės per bernvakarį, ar veiksmas traukinyje, ar Šerloko gelbėjimas. Ir viskas yra šaunu.
Lygiai taip pat puikiai atkuriamos ir aplinkos su kostiumais. Jei pirmame filme vyravo Londono mada, tai dabar viskas apsijungia su Prancūzija, Vokietija ir atskiru mažu pasaulėliu – čigonų bendruomene. Galbūt ten nelabai daug keičiasi aprangos stilius, bet atrodo gana autentiškai.
Tiek garso, tiek vaizdo montažas šiame filme tikrai nepriekaištingas. Klaidų gal ir buvo, bet jos buvo užslėptos visais kitais puikiais momentais.
Aktoriai
Ir vėl filme dominavę Robertas Downey‘is Jaunesnysis ir Jude‘as Law pasirodo taip pat puikiai, kaip ir pirmajame filme. Jeigu išskiriant kažkokią savybę, tai šiame filme R. Downey‘is Jaunesnys dar labiau atskleidžia komplikuotą savo veikėjo asmenybę. Taip pat, jis patobulino savo britišką akcentą, kas taip pat prideda filmui autentiškumo.
Labai gerai pasirodė ir Jaredas Harrisas, kuris suvaidino pagrindinį juostos antagonistą, genialų nusikaltėlį profesorių Moriartį. Jam labai gerai sekėsi perteikti savimi pasitikinčio, šalto, bet tuo pačiu ir savo darbais besimėgaujančio psichopato vaidmenį. Ir nors jis savo rankomis nieko nenužudė, jo veiksmai atrodė tokie užtikrinti, kad kartais net galima buvo pajusti nerimą. Nerimą, kad toks asmuo išties kažkur egzistuoja. Labai gerai atliktas vaidmuo.
Daugiau dėmesio centre besisukusi Noomi Rapace labai tiko čigonės vaidmeniui, tačiau jį atliko… Gana vidutiniškai. Vizualiai viskas atrodė neblogai, jai natūraliai tiko suvaidinti čigonę, tačiau emocijų iš jos buvo sunku išgauti.
Gerai, bet neišskirtinai savo vaidmenis atliko Stephenas Fry‘us, atlikęs Maikrofot Holmso vaidmenį, o prie jo prisijungė ir Vatsono žmona tapusi Kelly Reilly. Labai gaila, kad Rachel McAdams filme buvo matoma tiek mažai. Vatsono priešininką visą filmą vaidinęs Paulas Andersonas buvo labai charizmatiškas blogiukas, kuriam užlenkti vieną ar kitą veikėją buvo vienas menkniekis.
Verdiktas
„Šerlokas Holmsas. Šešėlių žaidimas“ yra dar vienas sėkmingas Guy‘aus Ritchie‘io filmas, kuris ir vėl atsipirko kūrėjams, o žiūrovams suteikė daug džiaugsmo. Režisierius padarė labai sudėtingą darbą ir pristatė už pirmąją dalį geresnį tęsinį, kuris savo operatoriaus darbus, montažu ir vaidyba stulbino nuo pirmos minutės. Iš magijos į realų pasaulį persikėlęs Šerlokas susidūrė su sau lygiu priešininku ir tai filmą padarė gerokai įdomesniu, patrauklesniu ir labiau žemišku. Bet dėl to jis netapo silpnesnis, o priešingai – dar labiau pakerėjo žiūrovus.