Nors siaubo žanras paskutiniu metu išgyvena tikrą tragediją ir idėjų badą, kartais pasitaiko ir itin pavykę ir baisūs žanro atstovai, kurie sugeba ne tik išgąsdinti, bet ir įtraukti savo istorija ir jos pateikimu. Vienu iš tokių pastarųjų kelerių metų filmu tapo 2012 metais pasirodęs „Grėsmingas“. Mažo biudžeto filmas ne tik sužavėjo kino kritikus ir žiūrovus, bet ir padėjo solidų pamatą režisieriui Scottui Derricksonui jo karjeroje po ganėtinai ilgos pertraukos.
Pirmosios dalies režisierius parašė scenarijų ir tęsiniui, tačiau šį kartą atsisakė režisuoti, o tik užėmė prodiuserio pareigas, užleidęs kūrėjo kėdę jaunesniam savo kolegai, režisieriui Ciaranui Foy‘ui , labiausiai žinomam dėl kuklaus biudžeto trilerio „Citadelė“. Tačiau, tęsinių kūrimas yra loterija, nes kartais pasiseka, o kartais tenka nusivilti pamatytu filmu. Todėl naujasis siaubo filmas „Grėsmingas 2“ tampa tikru išbandymu visiems šio unikalaus žanro gerbėjams.
Apie ką mes čia…
Po to, kai Osvaldų šeimyna buvo kraupiai nužudyta, o jų vaikas dingo be žinios, jaunas šerifo padėjėjas Soensas, netekęs darbo nuovadoje, tęsia mįslingą bylą. Jis nori išsiaiškinti, kas kaltas dėl visų nelaimių, kurios atsitinka nekaltoms šeimoms ir jų atžaloms. Pėdsakai jį atveda į Kurtnės Kolins namus, kuriuose naktimis dedasi labai keisti dalykai…
Kūrinio vidus
Kaip žinia, paskutiniai kine pasirodę siaubo filmai ne tik, kad nuvilia savo prastai vystoma istorija ir visiškai nebaisiu turiniu, tai dar juose galime pamatyti nukopijuotas idėjas iš daugelių senų, puikiai žinomų juostų. Tai iš karto nuteikia tam, jog kūrėjams visiškai nusišvilpt ant žiūrovo poreikių. Būtent taip atsitinka ir su labai laukta „Grėsmingo“ antrąja dalimi, kuri ne tik, kad neprilygsta originalui, bet dar ir tampa bene prasčiausiu kol kas pasirodžiusiu šių metu siaubo žanro atstovu.
Jeigu pirmasis filmas, kurį mums meistriškai 2012 m. pristatė Scottas Derricksonas, nešė savyje labai kraupią ir išties baisią žinią, originalų ir painų turinį ir labai mistiškai pateiktą viziją apie baubą, tai tęsinys žymiai prastesne forma atkartoja tai, ką mes jau buvome mate pirmame filme. Reikia pabrėžti ir tai, jog pati istorija atrodo kaip kažkoks kadrų kratinys, neturintis jokios logiškai vystomos siužetinės linijos, na, o paslaptis, kuri taip meistriškai gaubė Bahulą (baubą) pirmame filme, čia išsisklaido. Vietoje išties grėsmingos pabaisos pamatome kažkokį tai gotikinės muzikos grupės atstovą, kuriam būtų laikas nueiti pas kirpėją.
Šnekant apie siaubo elementus, tai jų filme buvo, tačiau kaip visi puikiai suprantame, vien staigiomis ir „netikėtomis“ scenomis žiūrovo neišgąsdinsi. Filme trūksta atmosferos ir reikiamos įtampos, kuri žiūrovą galėtų įtraukti taip, kad net nuo mažo musės pirstelėjimo būtų galima pašokti iš kėdės. Deja, bet įtampos pasigendame jau nuo pirmų kadrų, nes mūsų visiškai neįtraukia nepatrauklus pasakojimas, kuriame bandoma dar šiek tiek manipuliuoti šlykščiais kadrais. Kas dėl kraujo ir kruvinų scenų, tai jų šiame filme buvo pakankamai daug. Tokie režisieriaus sprendimai įrodo, jog iš nevilties buvo bandyta bent jau kažkiek užlopyti juostos siaubo efekto spragas neskoninga mėsa. Bet čia ne „Pjūklas“ ar koks kitas smurto proveržius demonstruojantis filmas. Net ir tos dokumentinės scenos, kuriose vaikai sunaikina savo šeimas ir iškeliauja pas Bahulą, atrodo pigiai ir neoriginaliai.
Kalbant apie personažus, tai čia irgi vienas didelis nesusipratimas. Antraplanis pirmosios juostos herojus tampa tęsinio pagrindiniu veidu, kuris bando apsaugoti jam nepažįstamą šeimą, o vėliau, jam patinkančią moterį nuo prakeiksmo ir nuo šeimyninės tragedijos, kurią jai paruošia jos buvęs vyras. Net juokingai atrodo tie visi šeimos kivirčai ir draminė pusė, kuri ir sudaro didesnę dalį šios juostos. Personažai neatskleisti, jie neįdomūs ir visiškai greitai užsimirštantys, bet kas svarbiausia, jie labai buki. Taip, buki, nes tokius sprendimus, kuriuos daro vienas ar kitas veikėjas, galima rasti nebent kokiame studijos „Asylium“ šedevre. Net sunku patikėti, kad scenarijų parašė tokios puikios pirmos dalies kūrėjas.
Šnekant apie Bahulo paslaptį ir jo narpliojimą, tai šioje vietoje visiška duobė. Antrą sykį iš eilės mes nesužinome konkrečiai, kaip jį sustabdyti, iš kokios kultūros jis atkeliavo ir bendrai, koks jo tikslas šioje žemėje. Nors antrame filme jis ir pasirodydavo dažniau, tačiau to nepakako, kad būtų galima susidaryti gerą įspūdį apie jį, kaip apie pagrindinį abiejų dalių antagonistą.
Deja, bet tai vienas didžiausių šiais metais patirtų nusivylimų kine. Ypatingai po tokio ilgo ir labai optimistiško laukimo, kai pasirodė puiki pirmoji dalis, kurią jau dabar galime įrašyti tarp geriausių žanro atstovų.
Techninė juostos pusė
Kaip ir pirmasis filmas, techniškai jis atrodo gana kraupiai ir kartu gražiai. Bendras vaizdas primena senosios siaubo filmų mokyklos darbus ir šiek tiek B kategorijos filmus, kuriuose figūruoja paprastumas ir detalumas baisiems elementams.
Kameros darbas neblogas. Jis vienintelis šiame filme, kuris dar kažką gero reiškia bežiūrint į tuščią ir nesmagiai vystomą siužetinę liniją. Kai kurios scenos, kuriose dominuoja naminės kameros filmuota medžiaga, atrodo šauniai ir baisiai, nors, jos ir negąsdina ir po šių scenų parodymo po oda nebėgioja šiurpuliukai.
Garso takelis savotiškas, tačiau, kaip bebūtų gaila, jis nesugeba taip gerai perteikti juostoje rodomos atmosferos, kaip pirmajame filme. Geros muzikinės kompozicijos, kurios tiesiog nesikomponuoja su bendru vaizdu. O ir pats garso montažas ne toks ir kokybiškas kaip pirmtake, kuriame vien nuo garso buvo galima pražilti.
Vaizdo montažas blogas. Itin neskaniai sudėliotos scenos, kurios mus nuteikia kančiai ir laukimui iki filmo pabaigos. Istorija sudėliota nepreciziškai, nėra jokios paslapties ir intrigos, o kas labiausiai bado akis, tai tam tikras scenų kratinys ir perėjimas iš vieno pasakojimo į kitą. Viskas pateikiama iš labai chaotiškos pusės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių vaidyba – kažkas tokio, apie ką negalima pasakyti nieko gero. Ypač pagrindinis filmo aktorių duetas priverčia pajusti gėdą dėl jų buvimo kadruose.
Aktorė Shannyn Sossamon, kurią ne taip ir dažnai matome mūsų šalies kino salių ekranuose, pasirodė prastai. Taip, tai labai graži moteris ir džiugu, kad ji mane ir daugelį vyrų džiugino savo išvaizda, bet to nepakanka. Jos vaidyba, emocijų perteikimas, bandymas vaidinti rūpestingą mamą atrodė juokinga, neįtikinamai ir tiesiog nemaloniai.
Ne ką geriau pasirodė pirmosios juostos antro plano aktorius, o čia pagrindinio aktoriaus vaidmenį atlikęs Jamesas Ransone‘as. Jeigu pirmame filme toks baikštus herojus mus įtraukė ir puikiai papildė Ethano Hawke veikėją, tai čia jis visiškai nesižiūrėjo. Vienintelė scena, kurioje žiūrovams galbūt atsiras kažkokie jausmai jam, tai jo sumušimo scena. Daugiau nieko gero iš šio aktoriaus ir jo vaidinamo herojaus mes antrame „Grėsmingame“ negauname.
Filme itin prastai pasirodo ir vaikai, kuriuos įkūnijo Robertas Danielis Sloanas, Dartanianas Sloanas, Lucas Jade‘as Zumannas, Jadenas Kleinas, Laila Halei ir kt. Na, o vaikams į pagalba dar ateina ir piktas tėtušis, kurio vaidmenį labai prastai atliko Lea Coco.
Verdiktas
„Grėsmingas II“ – tai ne tik prastas puikaus 2012 m. pasirodžiusio siaubo filmo tęsinys, bet kartu ir vienas prasčiausių siaubo filmų per daugelį metų. Jame žiūrovai maitinami nepatraukliai vystoma siužetine linija, neįdomia istorija, visiškai nebaisiais siaubo elementais, tragiška vaidyba, neskoningai pateikiamu smurtu ir kraujo upėmis, kurios, matyt, ištekėjo iš kūrėjų smegenų, kol jie rašė šio nereikalingo ir labai blogo filmo scenarijų.
