Hitmanas. Agentas 47

Kad ir kaip norėtume tą neigti, bet kompiuterinių žaidimų ekranizacijos daugiau ar mažiau yra nevykusios. Vos keletas filmų yra verti dėmesio, o visi kiti – elementarus šlamštas. Ir nors dalį jų būtų galima žiūrėti tik dėl žiūrėjimo, kiti net to nėra verti. Iš tokių tiesiog žiūrėjimui skirtų filmų buvo ir 2007 metais pasirodęs „Hitmanas“ su Timothy‘iu Olyphantu. Filmas buvo tikrai blogas, todėl daugelis žaidimo gerbėjų vos ne prakeikė to filmo kūrėją. Na, o dabar studija „20th Century Fox“ nusprendė iš naujo sukurti filmą apie visų taip mėgstamą šaltakraujį žudiką Agentą 47. Ir taip atsirado filmas „Hitmanas. Agentas 47“.

Turinys

Aukštos klasės, ypatingai greitas ir nuožmus, genetiškai modifikuotas žudikas Agentas 47 gauna užduotį pašalinti du taikinius. Tačiau norėdamas tą atlikti jis turi surasti merginą, kuri yra viso tokius genetiškai modifikuotus žudikus sukūrusio eksperimento raktas ir išaiškinimas. 47 ir Katia užsibrėžia pagrindinį tikslą – rasti jos tėvą, galintį sustabdyti galingos korporacijos troškimus sukurti tokią bebaimių klonų žudikų armiją.

Truputį gaila, kad studija, mačiusi ankstesnio Hitmano perkėlimo į kinus nesėkmę, studija naujojo filmo kūrimą patikėjo visiškai žaliam režisieriui. Iš Lenkijos kilęs Aleksanderis Bachas yra naujokų naujokas plačiajame kine, tad šis jo filmas yra debiutinis. Ir net negalima pasakyt, kad debiutas pilnametražiame kine, nes anksčiau jis nėra pristatęs net trumpo metro filmų. Kad ir kaip ten bebūtų, šiam debiutantui pasisekė visai neblogai. Nors ir pirmasis blynas prisvilęs, filmą žiūrėti galima ir net maloniai.

Jei žvelgiant iš kompiuterinio žaidimo gerbėjo pusės, tai šiame filme žaidimo atmosfera perteikta gerokai geriau, nei tai buvo padaryta 2007-ųjų filme. Realiai, galima sakyti, kad šis filmas visomis prasmėmis lenkia anksčiau pasirodžiusįjį. Pirmiausia, tai galima išvysti nemažai asociacijų su penktuoju serijos žaidimu „Hitman. Absolution“. Galima įžvelgti ir kažkiek ketvirtojo žaidimo „Hitman. Blood Money“ sąsajų. Na, bet pati istorija, nors vizualiai ir susijusi su penktąja dalimi, nieko bendro su žaidimo istorija neturi. Bet apie tai vėliau.

Iš žaidėjo pusės – džiugina režisieriaus sprendimai įtraukti tyliojo žudiko principus – sėlinimą šešėliuose, snaiperio šautuvų naudojimą ir svarbiausia – pianino stygos panaudojimą žudant. Nereikia pamiršti ir esminės žaidimo taisyklės, kuri taip pat pasirodo filme – keisti savo išvaizdą, kad nebūtum atpažintas. Jei gerai pavyko suskaičiuoti, veikėjas persirengė bent keturis kartus, lengvai įsimaišydamas į minią. Labai smagu žiūrėti, kaip jis savo kostiumą pakeičia į jūrų pėstininko, piloto ar kokią nors kitą uniformą. Už visus šiuos sprendimus tikrai galima uždėti labai didelį pliusą.

O dabar grįžkime prie filmo istorijos. Ji – absoliuti nesąmonė. Jei išsiplėčiant, tai siužetinė linija yra visiškas nesusipratimas. Tiesą sakant, ta istorija, kuri lyg ir turėtų vyrauti, pasakodama apie Agentą 47, yra nustelbiama merginos tėvo paieškų. Jos yra tokios nesąmoningos ir taip prastai paaiškintos, kad gilinantis į filmą kiek giliau, pasidarytų tiesiog nemalonu. Realiai, kiekvienas dviejų pagrindinių veikėjų veiksmas paaiškintas labai paprastai ir neturi jokios loginės reikšmės ar sekos. Filmo metu mėtomasi nuo vieno siužeto vingio prie kito ir tas nenuoseklumas tikrai erzina. Galiausiai, filmo blogiukų kėslai absoliučiai neaiškūs. Didžiausio nusikaltėlių sindikato galva yra absoliutus mėmė, neišlendantis iš kambario, o jį išvilioti sugebama dėl beprotiškai juokingos priežasties.

Kino kūrėjus reiktų gerai išperti ir už dabartinių tendencijų sekimą. Jie iš filmo pašalino nemažai scenų, kurios buvo matomos anonsuose. Pačiam anonse jos suteikia daugiau prasmės filmui, o ką jau kalbėti, jei jos būtų panaudotos juostoje. Bėda su anonsais tik ta, kad jie sulipdomi siekiant sukurti stipresnį efektą, o filme reikia nuoseklumo. Kad ir kaip ten bebūtų, kai kurie paaiškinimai būtų buvę labai reikalingi visoje filmo eigoje. Galbūt tie keli kadrai būtų normaliai sudėlioję priežastis, kodėl mergina ieškoma ir koks jos vaidmuo visame filme, nes ką mes gauname, tai tik menkas užuominas, bet jokio konkretaus paaiškinimo.

Scenarijus nėra labai vykęs dar ir dėl silpnų dialogų. Tam tikri veikėjų pasisakymai yra tokie juokingi, kad gali būti užrašyti į tipinių veikėjų pokalbių klišių vadovėlį ir panaudoti kituose standartiniuose veiksmo filmuose.

Jei apžvelgiant veikėjus, tai jie šiek tiek išsiskiria. Agentas 47 yra būtent toks, kokį, kaip kompiuterinio žaidimo mėgėjas, tikėjausi išvysti kine. Galbūt trūksta trupučio masės, bet visa kita yra gerai. Vienintelis minusas – jo vienos dienos plaukai. Režisierius turbūt tik paskutinę minutę prisiminė, kad šie agentai yra klonai, o klonai plaukų neturėjo. Taigi, savotiškai, ši problema buvo ištaisyta. Kada, pastebėsit žiūrėdami filmą. Bet paties veikėjo brutalumas, aštrūs ir staigūs veiksmai, nuolatinis ramumas ir preciziškumas žavėjo viso filmo metu. Tai tikrai puikiai parinktas ir tinkamai atvaizduotas veikėjas. Deja, visi kiti veikėjai buvo labai silpni. Net ir ta mergina, kurios visi ieškojo, buvo labai klišiškai užknisanti. Nuolatinis teisybės ieškojimas ir kabinėjimasis gali greitai suerzinti. Taip pat, kaip visko bijanti moteris ji per daug patikli ir visais iš eilės pasitikinti. Keistas kūrėjų sprendimas rodomais vaizdais prieštarauti už kadro girdimam balsui.

Ką galima filme pagirti, tai veiksmą. Jis tikrai puikus. Įtemptas, staigus, labai aiškus ir nuolat įtraukiantis vos iššovus pirmai kulkai. Viskas, kas susiję su veiksmu šiame filme yra gerai. Galima net teigti, kad studija sukūrė filmą, šiek tiek buką, bet visai gebantį papirkti nuobodžiaujančius kino žiūrovus ir net kompiuterinio žaidimo gerbėjus.

Techninė pusė

Filme garso takelis tikrai geras. Jis labai gerai papildo veiksmo scenas ir leidžia dar geriau įsijausti į smūgių, šūvių, sprogimų ir puikių automobilių gaudynių scenas. Kad muzika būtų kažkokia išskirtinė tikrai negalima pasakyti, bet ji tinkamai pritaikyta veiksmo kupinam filmui. Kad ir kaip būtų keista, filme nemažai ir tylių scenų, kuriose muzika jei ir skamba, tai labai tyliai.

Operatoriaus darbas, nors ir ne stebuklingas, tačiau taip pat pritaikytas efektingoms veiksmo scenoms. Visaip besisukanti ir besivartanti kamera leidžia labiau pajusti veiksmą, džiaugtis sprogimai, smūgiais ar skriejančiais ir liepsnojančiais automobiliais. Tuo tarpu paprastesnės scenos yra labai statiškos ir visiškai neįdomios. Taigi, išlaikomas balansas tarp įdomumo ir nuobodulio. Tiesa, toks balansas nėra geras sprendimas bet kokiame filme.

Vaizdo ir garso montažai turėjo šiek tiek klaidų, bet jos nėra labai esminės. Galima įžvelgti ir garso pertraukimų ir grubių scenų nutraukimų, daiktų vietų kitimų ir vietomis nelabai gerai suderinto garso. Bet užmerkus vieną akį ir pridengus vieną ausį, už šias klaidas galima ir atleisti. Arba ne.

Aktoriai

Žiauriai smagu, kad šiam vaidmeniui buvo pasirinktas būtent Rupertas Friendas. Kol kas net sunku įvardinti, kas šioje amžiaus kategorijoje galėjo geriau suvaidinti Agentą 47. Jis grubaus ir rimto veido, brutalių bruožų, beveik tinkamo sudėjimo ir jam tiesiog tobulai tinka 47 kostiumas su raudonu kaklaraiščiu. Viso filmo metu jis sugeba išlaikyti klonuotam žudikui būdingą šaltumą, neparodant jokių emocijų. Bet, skirtingai nei Kristen Stewart, šis emocijų nebuvimas buvo lyg viena tinkama emocija, kuri matoma ir, tarkim, kompiuteriniame žaidime. Svarbiausia – tuščias, juodas ir žudikiškas žvilgsnis.

Jo partnerė Hannah Ware smarkiai persistengė su vaidyba. Kartais ji visai neblogai nupiešdavo persigandusios merginos įvaizdį, bet tas atseit „agentiškas“, pakeistų genų žmogaus persimainymas atrodė gana keistai ir jai to efekto visiškai nepavyko perteikti. Atrodė, lyg maža mergaitė bandė apsimesti bloga, nors realiai yra visiškai gerietė. Nepasakyčiau, kad ji ir parodė kažką įsimintino. Juokingai atrodė ir jos bandymas švaistyti pistoletu, kurio, pirmiausiai, ji net nesugebėjo normaliai išlaikyti rankoje ar užtaisyti.

Esminį, nors ir ne pagrindinį blogietį suvaidinęs Zachary‘is Quinto po filmo teigė, kad nebeketina vaidinti blogiečių. Gal ir tinkamas sprendimas, nes po serialo „Herojai“ jis kaip ir nepasikeitė. Kaip ir tada, taip ir dabar, labai vienodo veido aktorius sunkiai sugeba perteikti tinkamą ir įtikinamą blogiuką. Jis nebaisus, nė kiek neįdomus, o jo mirtis (arba ne) nesuteikė nei džiaugsmo, nei kokios kitos emocijos.

Prie šio trejeto prisijungė ir kiti, visiškai neišplėtoti ar gana paviršutiniškai pasirodę aktoriai. Jų tarpe buvo ir gana žinomi Ciaranas Hindsas, Jerry‘is Hoffmannas ir Thomas Kretschmannas.

Verdiktas

„Hitmanas. Agentas 47“ yra bent dešimt kartų už ankstesnę versiją geresnis kompiuterinio žaidimo perkėlimas į didžiuosius ekranus. Jame netrūksta gero veiksmo, iš žaidimo perimtų tylaus ir slapto žudymo principų, įspūdingų atvirų kovų scenų ir kitų elementų, perimtų iš žaidimo. Tuo tarpu filmui trūksta elementarios istorijos, kuri būtų įdomi nuo pradžios iki pabaigos. Juostoje pilna prieštaravimų sau, keistų sprendimų ir banalių dialogų. Nepaisant visko – tai puikus vasarą užbaigiantis veiksmo filmas, kuris, jei per daug nesigilinant į turinį, turėtų džiuginti visus adrenalino fanus ir net kiek pamaloninti kompiuterinio žaidimo gerbėjus. Bent atpirkti ankstesnio filmo padarytas nuodėmes.