Po neįtikėtinos filmo „Neliečiamieji“ („Intouchables“, 2011m.), pasakojančio apie neįprastą paralyžuoto milijonieriaus ir sportiško, standartų nepripažįstančio slaugytojo bičiulystę, sėkmės režisierių Olivier Nakache ir Erico Toledano duetas grįžta su nauju darbu „Samba“. Vėl pakvietę „Neliečiamuosiuose“ vaidinusį Omarą Sy, režisieriai šįkart į ekranus perkėlė Delphine Coulin romaną tokiu pačiu pavadinimu.
Senegalietis Samba (akt. Omar Sy) Prancūzijoje gyvena jau dešimt metų, tačiau niekaip negali gauti oficialaus leidimo gyventi šioje šalyje. Dėl to jam tenka griebtis pačių prasčiausių ir mažiausiai apmokamų darbų – mažai atsiranda darbdavių, kurie surizikuoja samdyti nelegalą. Alisa (akt. Charlotte Gainsbourg), į kurios reabilitacijos programą įeina ir savanoriškas darbas, užsiima Sambos byla. Ir nors labiau patyrusi kolegė Manu (akt. Izïa Higelin) ją įspėja „laikytis saugaus atstumo“, Alisa nuo pat pirmosios dienos jaučia nepaaiškinamą simpatiją atletiškam aukštaūgiui Sambai. Tuo pačiu ir jis pajunta, kad Alisa nėra paprasta tarnautoja, biurokratiškai atliekanti pavestą darbą. Tačiau asmeninis gyvenimas – pati mažiausia iš Sambą užgriūnančių problemų, kurias reikia spręsti, kai yra paleidžiamas iš nelegalių migrantų sulaikymo centro su ĮPPT – įpareigojimu palikti Prancūzijos teritoriją, kas reiškia, jog jei greituoju metu to nepadarys, jo laukia nuolatinis slėpimasis ir gyvenimas pilnas nerimo, įtampos ir baimės.
Filmas „Samba“ kalba apie aktualią šiuolaikinės Prancūzijos problemą. Į šią šalį ypač iš buvusių jos kolonijų plūsta būriai imigrantų, tačiau tam, kad galėtų normaliai įsitvirtinti europinėje visuomenėje, jiems dar tenka nueiti nelengvą kelią. Neturintys asmens dokumentų, dažnai be atitinkamo išsilavinimo, jie gali pretenduoti tik į pačius vargingiausius ir mažiausiai apmokamus darbus – plauti indus, rūšiuoti šiukšles, dirbti apsauginiais arba statybų pagalbiniais darbininkais. Tokio socialinio konteksto fone ir plėtojasi Sambos istorija. Atrodo, kad jis lyg ir viską daro ar bent jau stengiasi daryti teisingai, tačiau iš gyvenimo nesulaukia teisingumo. Kita vertus, tiek jis, tiek Alisa be žodžių supranta, kad jų ryšys neįmanomas – nors emociškai ir fiziškai vienas kitą traukia, ir nors abu yra savotiškai pasimetę ir vieniši, bei reikalingi psichologinės paramos, juos skirianti socialinė praraja yra pernelyg didelė.
Pagrindinį filmo personažą Sambą vaidina jau „Neliečianuosiuose“ matytas Omaras Sy. Čia jis, žinoma, šypsosi mažiau, kadangi šįkart jo kuriamas personažas negali ištrūkti iš užburto nesėkmių rato. Kartais emocijos prasiveržia, ir matome jį piktą ar kenčiantį aukščio baimę, galiausiai yra kelios scenos, kuriose leidžiama atsipalaiduoti. Alisą vaidinanti Charlotte Gainsbourg iš pradžių atrodo neypač tinkamas pasirinkimas migracijos tarnybos stažuotojos vaidmeniui (vien jau dėl amžiaus), tačiau paaiškėjus situacijai viskas susiklosto į vietas. Kaip visada iš pradžių šiek tiek trapi, šiek tiek neužtikrinta, vėliau ji atsiskleidžia kaip pakankamai nuovoki ir sumani, o atskleista Alisos paslaptis paaiškina jos tą pirminį trapumą ir pažeidžiamumą. Be to, nežinia, atsitiktinai, ar sąmoningai, šmėsteli kelios detalės, lyg atsineštos iš skandalingojo Larso von Triero filmo „Nimfomanė“ („Nymphomaniac“, 2013 m.). Vis tik, nors dėl vaidybos didesnių priekaištų nebūtų nei Omarui Sy, nei Charlottei Gainsbourg, įdomesni ir gyvybingesni yra antraeiliai personažai – kita migracijos tarnybos darbuotoja Manu, kurią vaidina 2013 m. dviem Cezariais kaip geriausia debiutuojanti aktorė apdovanota Izïa Higelin ir ypač charizmatiškas Taharas Rahimas, vaidinantis Validą (arba Vilsoną), kuris žiūrovams yra pažįstamas iš tokių filmų kaip „Praeitis“ („Le passé, 2013 m.) ir „Pranašas“ („Un prophète“, 2009 m.). Kita vertus, tiek Sambos, tiek Alisos personažai – statiškesni, bet būtent dėl jiems tenkančių išbandymų arba praeities žaizdų, todėl natūralu, kad ir neturi daug priežasčių trykšti gyvenimo džiaugsmu.
Filmo techninė kokybė pakankamai nebloga. Nors turbūt nei vienas techninis aspektas kuo nors labai ypatingu ar įspūdingu nenustebina, tačiau bendras vaizdas (ir garsas) atrodo neblogai. Garso takeliui, kaip ir kuriant „Neliečiamuosius“, pasirinkta magiška ir jausminga italo Ludovico Enaudi fortepijono muzika.
„Samba“ – romantinė socialinė drama, kurios personažai priversti ne tik aiškintis savo jausmus, tačiau spręsti ir daug buitiškesnes bendresnio pobūdžio problemas. Tai filmas, per vieno personažo – Sambos – likimą, parodantis imigrantų problemą, su kuria susiduria šiuolaikinė Prancūzija. Ir nors pagrindinė siužetinė linija yra nuspėjama ir per visą filmą taip ir klostosi, kaip ir turėtų klostytis be jokių netikėtumų, šalutiniai personažai ir šalutinės siužeto atšakos, bei gyvenimiškas humoras padaro šį filmą pakankamai įdomų ir nenuobodų žiūrėti, tačiau, žinoma, tokios jėgos ir gyvybingumo kaip „Neliečiamieji“, „Samba“ neturi.
Patiks, jei patiko: „Purvini gražūs dalykai“ („Dirty Pretty Things“, 2002 m.), „Auksinis narvelis“ („La jaula del oro“, 2013 m.), „Kartą Niujorke“ („Immigrant“, 2013 m.)
