Labai daug metų praėjo nuo „you think you can take me? You need a fucking army if you gonna take me“, ir net nuo Heat. Al Pacino nelabai gali imtis jaunatviškų veiksmo vaidmenų, o Venecijos pirklyje jau vaidino. Tai kas belieka? Belieka Denis Kolinsas.
Stebuklų stebukle, Al Pacino vaidina pavadinime įvardintąjį Denį Kolinsą, šlagerių karalių. Prieš 40 metų jis dainavo kaip Lenonas, dabar visi renkasi klausytis jo dainos apie „baby doll“ („lėlytę“). Tik fanams jau reikia vaikštynės, o Denis į sceną išeina tik užsidėjęs korsetą, įkalęs visą delną viskio ir truktelėjęs takelį. Bet štai gimtadienio proga jo vadybininkas ir BFF Frenkas (labai gyvybingai atrodantis Christopher Plummer) padovanoja viską apverčiantį dalykėlį: prieš 40 metų Lenono Deniui rašytą laišką (kurį paslėpęs laikė žurnalistas)! Ir tai yra tas katalistas, priverčiantis Denį drastiškai pakeisti gyvenimą: mesti narkotikus, didžiąją dalį gėrimo ir, jau visiškai drastiškai, išvažiuoti į Naująjį Džersį.
Kas yra matęs daugiau nei tris filmus, tas jau turbūt žino tokio filmo esmę. Turtingas verslininkas/žvaigždė supranta sušikęs savo gyvenimą, ir bando atgaivinti ryšius su šeima, apleistais draugais, aplankyti katiną, ir t.t. Iš pradžių visi yra suprantamai nepatenkinti, žlugdomos atgailaujančios žvaigždės svajonės apie lengvą susitaikymą, tačiau galiausiai visi atlyžta, katinas glaudžiasi prie kojos… Tačiau kaip antras superherojų trilogijos filmas neišvengiamai yra apie herojaus norą „nusiimti kaukę“, taip trečiame akte mūsų atgailautojas yra priverčiamas/netyčia imasi senų darbelių, visi draugai vėl atsitraukia („tu visai nepasikeitei“, „taip ir žinojau“, „miau miau miau“, t.t.), ir tada reikia paskubomis vėl sulipdyti šeimą. Štai jums ir filmo siužetas.
Ar Denis Kolinsas įneša į formulę ką nors naujo? Šiek tiek. Jei praeitą savaitę Šaulį apkaltinau turint įžangą, kuri užsitęsė iki šios savaitės, tai šį kartą trečio akto susipykimas ir susitaikymas buvo sugrūstas į filmo pabaigą. Jei Žiedų Valdovo: Karalius Sugrįžimo pabaiga užėmė pusę filmo, tai čia viskas sutvarkoma per 15-20 minučių. Tas turi ir privalumų – nereikia ilgai voliotis atsibodusiose filmo tropuose, o kai kurių ir visai sąžiningai išvengiama. Nėra, atrodo, ir seilėtos pabaigos, kur herojus pradeda daryti tai, ką nori daryti (vietoje niekšiško pinigų darymo, kuriuo seniau užsiėmė), tad už tą gauna taškų. Ir, aišku, pati filmo pabaiga yra… įdomi, kaip čia pasakius.
Aišku, viso filmo žvaigždė yra Al Pacino, atrodantis kaip į Cicino kostiumą suvyniotas troškintos mėsos gabalas – o tai labai tinka vaidinant šoumeną, kuris keturiasdešimt metų šėlo vakarėliuose, gėrė ne vandenį, ir buvo didelis Kolumbijos eksporto fanas. Pacino Denis Kolinsas – žavingas, energingas, dar ir aštrialiežuvis velniūkštis. Yra kritikų, kurie skundėsi, kad veikėjas visą filmą lieka tokiu entuziastingu, ir niekad „netampa žmogumi“, tačiau aš tam priekaištų neturiu. Nereikia siekti, kad kiekvienas linksmas ir dinamiškas, daug bravado turintis veikėjas slėptų kančią ir verstų save šypsotis – tai rūpi niurzgoms cinikams. Denio problema yra tame, ką jis verčiamas daryti – dainuoti šlagerius bobulytėms. Ir jo džiugius, pilnas sąmojo šnekėjimas ištrūkus iš to rato nėra nuodėmė.
Kalbant apie kitus aktorius… Christopher Plummer buvo nuostabus, kaip ir viešbučio vadybininkę vaidinusi Annette Bening. Jennifer Garner atrodė kiek nenatūraliai, kita vertus, jos vaidmuo dažiąja dalimi buvo paremtas labai sumišusius, streso apimtos moters įvaizdžiu, tad tas nenatūralumas buvo tinkamas ir įtikinantis.
Apibendrinant, Danny Collins nėra labai geras filmas, bet nėra ir blogas. Tinka norint atsipalaiduoti ir pasižiūrėti į Al Pacino žavingą malimą liežuviu. Tik venkite lietuviško vertimo, kuriam visiškai nesuprantami paprasti juokeliai su mažosios Denio anūkės Hope vardu.
