Naujame pripažinto režisieriaus Paulo Thomaso Andersono kūrinyje „Saldymedžio pica“ (angl. „Licorice Pizza“) nėra jokių picų ar kažkokių sąsajų su jomis. Tai kodėl toks pavadinimas? O pasirodo, kad filmas pavadintas pagal 70-aisiais ir 80-aisiais Los Andžele veikusią plokštelių parduotuvę „Licorice Pizza“ ir P. T. Andersonas manė, kad šie du žodžiai geriausiai perteikia filmo dvasią. Tai tik viena iš daugelio detalių, kurios daugumai žiūrovų liks nepastebėtos, tačiau turi didžiulės reikšmės režisieriui. Bet pavadinti „Saldymedžio picą“ tiesiog vaikystės prisiminimais paremta istorija būtų per paprasta, tai labiau yra režisieriaus meilės ir sentimentų tam konkrečiam laikotarpiui vizualizacija. P. T. Andersonas iš savo prisiminimų sukuria ypatingą filmo pasaulį ir pripildo jį fantastiškų veikėjų bei užkrečiamo entuziazmo.
Siužetas
Los Andželas, 1973-ieji metai. Nuotraukų darymo dieną mokykloje Garis (akt. Cooper Hoffman) užkalbina ir iškart į pirmą pasimatymą pakviečia fotografo asistentę Alaną (akt. Alana Haim). Gariui tai yra meilė iš pirmo žvilgsnio ir šioks toks iššūkis pritraukti kur kas vyresnę merginą. Alanai tai yra juokingas nesusipratimas ir ji atstumia Garį dėl didželio amžiaus skirtumo, tačiau ji taip pat yra sudominta vaikino nevaikiško pasitikėjimo ir iškalbingumo. Vis dėlto šitaip prasideda jų audringa draugystė ir nuotykiai.
Filmas
„Saldymedžio pica“ apima labiau epizodinį pasakojimą, kur pagrindiniai veikėjai susiduria su įvairiai trenktais Los Andželo gyventojais, ir per šiuos nutikimus vystoma jų draugystė, vidiniai pasauliai bei tikslai. Daug panašumų galima rasti tarp Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time in Hollywood“) ir „Saldymedžio picos“. Abu filmai visiškai nukelia žiūrovus į kitą pasaulį už ekrano, kuris yra regimas per šiltus bei nostalgiškus režisieriaus akinius. Tik čia nėra pateikiami paties P. T. Andersono išgyvenimai, „Saldymedžio pica“ yra lengvai paremtas ilgalaikio Holivudo prodiuserio Gary Goetzmano istorijomis arba tiksliau, anekdotais. Ir anekdotai būtų tinkamas apibūdinimas kurioziškoms situacijoms, į kurias įsivelia Alana ir Garis. Nors P. T. Andersonas dažnai pasaldindavo savo istorijas su gerais juokeliais, šis filmas neabejotinai yra vienas šmaikščiausių jo kūrinių. Sausas humoras ir neįprasti situacijų vingiai yra svarbi „Saldymedžio picos“ pasaulio dalis.
Retas filmas šitaip sugeba nukelti publiką į visiškai kitą laiką ir erdvę, kuri gali egzistuoti tik kine, tačiau „Saldymedžio picoje“ matoma P. T. Andersono 70-ųjų Los Andželo vizija įtraukia nuo pirmų minučių. Galima tik girti paviršutiniškus aspektus: kruopščiai paruoštas aplinkos detales, aprangą, senamadiškai šiltus vaizdus bei taikliai naudojamą, iš 70-ųjų pop hitų atrinktą garso takelį. Bet tas magiškas P. T. Andersono prisilietimas paverčia jo pasaulį neįprasta vieta, kuri paperka jaunatvišku entuziazmu, neribotomis galimybėmis ir nežinia kur nuvedančiais nuotykiais, laukiančiais už kiekvieno kampo. Režisierius visuomet išlaiko lengvabūdišką atmosferą, bet dažnai sprigtu pakeičia scenų nuotaiką, ji akimirksniu gali tapti romantine, humoristiška, įtempta, melancholiška ir dar daugiau. Kaip ir pagrindiniai veikėjai, žiūrovai yra įmetami į keistų įvykių verpetą, kur gali nutikti bet kas .
Nors kartais gali atrodyti, kad filmas daugiau dėmesio pradeda skirti šalutinėms, ekscentriškoms asmenybėms, anksčiau ar vėliau jis vis tiek sugrįžta prie pagrindinės poros, kurių santykiai dinamiškai keičiasi per pakilimus bei nuopolius. Abu veikėjai nuolatos iš naujo įvertina, ko jie nori vienas iš kito, ir tie iš pažiūros atskiri ir nesusiję nuotykiai turi didžiulę įtaką jų kelionei kartu. Autentiškumo prideda tai, kad „Saldymedžio pica“ yra abiejų pagrindinių aktorių debiutas, nors režisieriui jie jau ilgą laiką yra gerai pažįstami. Alana Haim priklauso Haim šeimos muzikinei grupei, kurios klipus filmavo P. T. Andersonas, o Cooperis Hoffmanas yra ilgalaikio režisieriaus bendradarbio, velionio Phillipo Seymouro Hoffmano sūnus. Jie abu yra nuostabūs atlikdami savo vaidmenis ir spinduliuoja reikiamą energiją, pasitikėjimą bei charizmą. Šiuos smagius veikėjus taip pat paremia didžiulis aktorių sąrašas, kuriems yra skiriami kelių minučių pasirodymai ir tikrai įspūdinga, kaip per tokį trumpą laiką režisierius išvysto įdomias ar nutrūktgalviškas asmenybes, kurioms priklauso linksmiausios scenos.
Ir reikia paminėti kiek draugų, pažįstamų ar šeimos narių vaidina šiame filme. Be jau žinomų garsenybių, įdomesni vardai iš aktorių sąrašo būtų Maya Rudolph (P. T. Andersono žmona), George’as DiCaprio (Leonardo DiCaprio tėtis), Sasha Spielberg (Steven Spielbergo duktė) ir daugiau. Žinant tai, „Saldymedžio pica“ iš tikrųjų jaučiasi kaip koks draugų susibūrimas ir labai asmeniškas P. T. Andersono projektukas, į kurį kiekvienas sudėjo savo šiltus prisiminimus apie 70-ųjų Los Andželą.
Apibendrinant, „Saldymedžio pica“ yra tiesiog labai malonus filmas, perteikiantis auksinių Los Andželo dienų, pašėlusio gyvenimo ir jaunatviškos meilės nuotaikas. Ir nors to varomojo siužeto yra mažai, į iš pažiūros paprastą romantinę istoriją yra prikrauta daug turinio. Į filmo pasaulį įtraukti ir ne tokie pozityvūs socialiniai bei ekonominiai laikotarpio aspektai, nuolat besikeičiančios scenų nuotaikos ir palaida pabaiga – visa tai palieka peržiūrėtą reginį daugiau nei vienai interpretacijai. Pirmas apsilankymas – čia tik pradžia.
Išvada
„Saldymedžio picą“ galima apibūdinti įvairiai. Tai gali būti filmas apie pirmąją meilę arba apie žmogaus brendimą ir savęs ieškojimą. Tai taip pat gali būti ir nostalgiškas režisieriaus meilės laiškas praėjusiai erai. O gal tai yra tiesiog virtinė kurioziškų situacijų ar patrakusios Los Andželo kasdienybės gabalėlis. Visa tai ir dar daugiau yra sukrauta į šį euforišką P. T. Andersono pasaulį, kuris leidžia pasijusti tokiais laisvais ir nerūpestingais kaip pagrindiniai jo herojai.
