„Būrys draugų ir priešų“

Kriminalinių policijos tematikos trilerių specialistas, „Išbandymų dienos“ ir „Greito reagavimo būrio“ scenaristas bei „Gatvės karalių“ ir „Patrulių“ režisierius Davidas Ayer‘as nenusileidžia savo principams ir dar kartą pristato „kietumo“ prifarširuotą įtempto veiksmo dramą apie korumpuotų Los Andželo pareigūnų darbą.

Režisierius kviečia visus savo kūrybos ir šios unikalios ir nenusibostančios tematikos gerbėjus atsidurti pavojingiausiame narkotikų prekeivių pasaulyje, kuriame net ir geriausi pareigūnai sugeba pajusti tikrą siaubą nuo Pietų Amerikos nusikaltėlių kankinimo išradingumo.

Apie ką mes čia…

Elitinis kovos su narkotikais departamento būrys pasirašo sau mirties nuosprendį po agresyvaus įsiveržimo į vieno vietinio narkotikų barono valdas, kuriose buvo aptiktas didelis kiekis neteisėtai įgytų pinigų. Dėl pareigūnų godumo saugykloje buvo pasigesta dešimties milijonų dolerių, kuriuos jie pasisavino ir paslėpė saugioje vietoje. Po sėkmingai įvykdytos operacijos atėjus į slaptavietę pinigai jau buvo dingę. Netrukus, vienas po kito pradeda žūti šios neteisėtos operacijos dalyviai…

Kūrinio vidus

Prieš du metus išleidęs vieną geriausių visų laikų porininkų tematikos filmų „Patruliai“, Davidas Ayer‘as iš karto atkreipė į save didžiulį dėmesį, nes filmas sulaukė ne tik aibės liaupsių iš kino kritikų ir žiūrovų, bet ir iš kino studijų. Jos užmėtė kino kūrėją įvairiausiais bendradarbiavimo pasiūlymais. Kaip matome, jau vien šiais metais režisierius pristato du skirtingus, tačiau labai įdomius darbus. Pirmasis jų – tai būtent šis, veiksmo ir dramos elementų turintis trileris, kuriame iš naujos perspektyvos susipažįstame su Los Andželo pareigūnais. Įdomiausia, kad kiekviename filme, prie kurio prisidėjo Davidas, dominuoja būtent angelų miestas.

Iš karto galima teigti, jog filmas kažkuo ypatingu neišsiskiria, o visi jo epizodai primena ankstesnius kino kūrėjo darbus tiek būnant scenaristu, tiek režisieriumi. Jaučiamas didelis nuosmukis ir idėjos trūkumas, kuris priveda ne tik prie atkartoto kitų jo filmų varianto su šiek tiek kitokia istorija, bet ir prie nuobodulio, kurį tuo pačiu vainikuoja nuspėjamas filmo siužetas. Gana energingai ir daug žadančiai prasidėjęs filmas jau po pirmos susišaudymo scenos virsta į eilinę dramą su „užsukta“ linija, kurią jau nuo pat pradžių galima nuspėti. Akivaizdžiai matomas skubėjimas, todėl daugelis nelogiškai pavaizduotų scenų atrodo tragiškai ir jų nė akimirkai nesugeba gelbėti brutalus kontekstas. Prisiminus tą patį 2003 metais pasirodžiusį „Greito reagavimo būrį“, kuriame specialiojo padalinio darbas pateikiamas labai švelniai ir pasižiūrėjus šį kruviną filmą, galima teigti, jog anas atrodo tiesiog nepriekaištingai ir efektingai. Ne visada upės kraujo gelbėja padėtį, kaip galvoja veiksmo filmų kūrėjai. Štai šis filmas puikus to pavyzdys.

Veikėjai ir filmo dialogai šabloniški, todėl bežiūrint juostą galima stebėti jau matytus vaizdus kituose „kietų“ vyrukų filmuose. Juose neapsieinama be scenų, kuriose matuojamas penio ilgis ir vulgarių juokelių apie antrą galą. Išskirtinumo čia tiesiog nėra, nes režisierius orientavosi į veiksmo scenas. Kaip jau minėta, veikėjai neturi jokios charizmos, nė vienas jų negali pasižymėti kokiu nors išskirtiniu bruožu. Tatuiruoti, barzdoti, prisipumpavę, akmeninėmis veido išraiškomis vyrukai su viena paleistuvaujančia raudonplauke vidury. Neblogas scenarijus pornografiniam filmui, kuris būtų žymiai įdomesnis už naują Ayer‘o darbą, bet ne, čia visi su ja elgiasi padoriai ir maloniai bendrauja, gerbia, juokauja. Žinoma, net šie visi banaliai išreikšti vyrukai su mergina perspjauna pagrindinio veikėjo nykų paveikslą. Net keista, kad svarbiausias juostos variklis taip ir neužsikūrė per visą filmo rodymo laiką. Paskutinė scena gali tik šiek tiek pagelbėti jo pasirodymą visos juostos metu. Vienu žodžiu – apgailėtina.

Filmui pasibaigus susidaro nelabai malonus jausmas dėl režisieriaus aplaidumo. Nejaugi tai tas pats vyrukas, kuriuo galima buvo žavėtis po „Patrulių“? Stiprus ir labai nesmagus nuosmukis žemyn, tačiau toks šaltas jo darbas turi vieną pasiteisinimą – karinę dramą „Įniršis“, kuri kino ekranus pasieks jau metų gale. Visas jėgas režisierius atidavė būtent šiam projektui, todėl nenustebsime, jeigu būtent jis ir bus vienu iš šių metų hitų, o ne greitai pastatytas „Sabotažas“, kuriam puikiai tiktų pasirodyti tiesiogiai DVD ir Blu-Ray diskuose, o ne kino ekranuose.

Techninė juostos pusė

Vizualus filmo stilius, kaip ir ankstesniuose Ayer‘o darbuose, labai primena pageltusį ir susendintos juostos vaizdą, todėl ir šioje perspektyvoje nesimato jokių prošvaisčių. Iš tikrųjų, tai nėra jau taip ir svarbu, bet bent jau šiame plane buvo galima sugalvoti kažką išradingesnio, o nenaudoti tą pačią techniką.

Operatoriaus darbas veiksmingas tik susišaudymo scenose, kuriose kiekvienas veikėjas turėjo kelias minutes pasipuikuoti visa savo ekipuote ir ginklais, viso filmo metu dariusiais didžiausią įspūdį brutalių susišaudymų metu. Žinoma, tam tikrose vietose brutalumas peržengė visas ribas ir iš estetinio smurto pateikimo buvo parodytas grubus ir nemalonus akims, „Pjūklo“ scenoms prilygstantis, vaizdelis.

Filmo muzikinė palyda pakenčiama, todėl veiksmingiausiuose momentuose grojant tam tikroms kompozicijoms ir dainoms buvo galima atsipalaiduoti ir mėgautis įtemptomis akimirkomis, kurios truko labai trumpai. Apskritai, filmas būtų buvęs dar nuobodesnis, jei ne muzikos garsų gausa. Prisidėjo ir garso montažas, nes per susišaudymą ir pasivažinėjimą miesto gatvėmis kelioms sekundėms jautėsi išskirtinė galia. Pasibaigus kelių minučių veiksmui viskas grįžo į savo nuobodžias vėžias.

Juostos montažas ne itin išvaizdus, o kartais net per daug painiai pateiktas, todėl kai kurios scenos per greitai pasibaigia, per staigus perėjimas prie kitų ir, kas svarbiausia, filme norima išlaikyti intriga per greitai atskleidžiama.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagaliau sugrįžęs į aktorystę legendinis Arnoldas Schwarzeneggeris ant savo galingų pečių užsikrovė tiek daug projektų, jog pasakymas „kas per daug, tas nesveika“ tiesiog tobulai atspindi dabartinę padėtį. Bėgiodamas iš vieno filmo į kitą Arnis visiškai nesistengia įkūnyti savo personažų taip, kad jie būtų išskirtiniai. Vos tik dvi emocijas per visą filmą sugebėjęs išspausti buvęs Kalifornijos gubernatorius parodo, jog jam net neįdomu vaidinti. Svarbiausi – milžiniški honorarai, kuriuos jam moka studijos, vis dar tikinčios jo persona. Na tiek to, kitais metais sulauksime jo naujausiame „Terminatoriuje“, kurio sėkmė nulems tolimesnę aktoriaus ateitį kine.

Antraplaniai aktoriai atrodo žymiai įdomiau, tačiau jų personažai, kaip ir Arnoldo, nykūs ir neišvystyti. Labiausiai į akis krenta Samas Worthingtonas, kurio žvaigždė pamažu užgesta, todėl aktorius greičiausiai laukia kitų „Įsikūnijimo“ dalių, kad dar kelis kartus atsidurtų dėmesio centre. Neblogai atrodantis veikėjas, tačiau beviltiškai pateikiamas.

Olivia Williams, Terrence‘as Howardas, Joshas Holloway‘us, Joe Maganiello – aktoriai, turintys ir charizmos, ir aktorinius sugebėjimus, tačiau šiame filme jų vaidyba buvo tokia užspausta, jog žiūrint į jų pastangas peržiūros metu darosi tiesiog liūdna. Taip išvaistytas potencialas, kad net ima pyktis.

Verdiktas

„Sabotažas“ – tai pats silpniausias režisieriaus Davido Ayer‘o karjeros darbas, kuriam nepadeda nei Geležinis Arnis su puikiausių aktorių komanda, nei brutalumo persmelktas vaizdas, nei kelios neblogos ir veiksmu pripildytos scenos. Jei jų nebūtų filmas pavirstų pačia nuobodžiausia policine drama, pasirodžiusia kino teatruose per paskutinius keletą metų.