„Rožės kerai“

Christophe Gansas – Prancūzų režisierius ir scenaristas – garsus dėl labai mistinių ir kokybiškai pristatytų projektų. Istorinio pobūdžio siaubo trilerio „Vilko brolija“ bei kompiuterinių žaidimų „Tylioji kalva“ serijos ekranizacijos režisierius pristato literatūrinės klasikos naujai išreikštą viziją apie gražiausią merginą ir jos košmarais apipintą meilę pabaisai.

Kino kūrėjas po septynerių metų pertraukos, padarytos nuo režisūros, vėl kviečia atsidurti mistiškame, groteskiškame bei paslaptingame pasaulyje, kuriame vyrauja nesantaika, gobšumas ir meilės kerai, galintys paversti net ir pačius iškiliausius žmonės į siaubingas pabaisas.

Apie ką mes čia…

Vieną niūrų vakarą, pagyvenęs vyras, bėgdamas nuo savo persekiotojų, apsistoja paslaptingoje pilyje, kurioje randa ne tik prieglobstį bet ir prabangias vaišes. Išvykdamas namo, vyras panoro savo jauniausiai ir gražiausiai dukrai atvežti kokią nors dovaną ir nuskynė kerinčiai atrodančią raudoną rožę. Jis net nenutuokia, kad pasirašo sau nepalankų nuosprendį, nes už šią gėlę jam teks brangiai sumokėti.

Kūrinio vidus

Prieš šios juostos peržiūrą būtina pamatyti 2001 metų kitą režisieriaus darbą „Vilko brolija“. Peržiūrėjus bus galima įžvelgti firminį ir labai išskirtinį kino kūrėjo braižą, kuriuo jis vadovavosi kurdamas šią pasaką. Jo vizija labai artima knygai, bet tuo pačiu skiriasi nuo visų kitų ekranizuotų šios pasakos motyvais sukurtų filmų. Žinoma, tai yra teisingas žingsnis, nes niūrumas ir gotiškų elementų turintys vaizdai puikiai sugeba apčiuopti pačios pasakos tamsiąją pusę, kurią galimą pajusti skaitant knygą. Tai ne 2011 metų amerikietiška parodija „Pabaisa“, kurią bežiūrint norisi tiesiog verkti iš apmaudo ir nusivylimo.

Prasidėjus filmui išgirstame įtraukiantį monologą, pamatome vaikus, kurie tikisi iš mamos išgirsti „Gražuolės ir pabaisos“ pasaką. Kino kūrėjas tokiomis scenomis vaizduoja labai didelę pasakų svarbą, kurių dėka pas vaikus labiau išsivysto vaizduotė. Pradėjus skaityti, pamatome labai tamsų ir nemalonų vaizdą, pilką ir niūrų miestą, kuris perteiktas kaip purvinas 19 a. Paryžius ar Londonas. Iš ties, puikus laikotarpis, kai klestėjo naktinis gatvių gyvenimas. Visas filmas išlaikomas būtent tokioje atmosferoje, kas leidžia mums pajusti veikėjų neviltį ir baimę nuo jų supančio pasaulio. Realistiškai pateiktas vaizdas akimirksniu dingsta, kai įžengiama į Pabaisos valdas. Mistinis fantazijos pasaulis, kuriame verda gamtos gyvenimas, kur saulė prasiskverbia pro didelių pušynų galiukus – visa tai grakščiai atspindi vidinį siaubūno pasaulį. Tai – viena iš kelių filme pateikiamų metaforų, kurios tokiu pat būdu perteikiamos ir knygos puslapiuose. Pats filmas ir jo siužetinės linijos pateikimas, nors ir iš karto yra žinomas tiems kas net ir neskaitė knygos, tačiau kūrėjams suteikė galimybę pagudrauti, todėl juostos gale bus šioks toks siurprizas – malonus ir išties efektingas siurprizas, kuris puikiai vainikuos visą pasakojimo esmę.

Svarbiausios mintys filme tai, be abejo, – vidinio grožio svarba. Gyvenimiškas atvejis – žmogus sugeba pakerėti kitą ne savo išvaizda, o vidiniu pasauliu, gerumu bei išskirtinumu. Tenka pripažinti, jog būtent toks grožio atvaizdavimas veda prie laimės. Kas iš to, jeigu išorė nuostabi, tačiau vidus supuvęs. Šioje juostoje tai ir yra svarbiausia – galima įsimylėti tą, kuris akimis nėra patrauklus, tačiau širdžiai jis gražiausias pasaulyje. Nemažai dėmesio skirta ir pokalbiams apie nemirtingumą bei kančias dėl prarasto laiko ir meilės, kuri niekada negrįš. Netrūksta ir humoro, tačiau čia reikia dėkoti būtent kelioms scenoms su užburtais šuniukais, kurie tampa Pabaisos pakalikais. Prisiminus „Bjaurusis Aš“ ir Gru pimpačkiukus galime pamatyti visai panašų vaizdą kaip ir animaciniame filme. Vienas iš minusų filme yra tas, kad realistiškai prasidėjęs pasakojimas nukreipiamas fantazijos žanro linkme. Visgi geriau būtų išlaikyti tą pradinį variantą, tada išties būtu nuostabus ir nepriekaištingas spektaklis parodytas kino ekrano platybėse.

Juostoje pavaizduota daugybė veikėjų, tačiau reikia susikoncentruoti į titulinius, kurie padaro didžiulį pamatą bendram filmo fonui. Pasakojimas vyksta iš Gražuolės perspektyvos, todėl visos juostos metu jos akimis pateikiamas pasaulis pasiekia ir mus. Estetiško ir subtilaus grožio bei angeliško veido prancūzė atspindi visą gėrį, kai tuo tarpu Pabaisa parodomas kaip nelaimingas ir piktas ant viso pasaulio padaras, kuriam kitų kankinimas teikia malonumą – jis prarado viską, ką mylėjo šioje žemėje. Tokia dvejų skirtingų tačiau artimų veikėjų priešprieša puikiai susižiūri ekrane, todėl nuobodžiauti tikrai nereikia, galima netgi susigraudinti nuo pamatytų vaizdų. Filmo pabaigoje personažai vis labiau atsiskleidžia, todėl pasibaigus juostai galima teigti, jog būtent tokiu principu papasakota istorija yra labiausiai priartinta prie pirmutinio šaltinio, kuris buvo ekranizuotas jau daugybę kartų – nuo spektaklių, nebylių filmų iki animacijos.

Techninė juostos pusė

Labiausiai filmo metu akį traukia nuostabios, išraiškingos, spalvingos ir kokybiškos dekoracijos, kurios atspindi mistinį ir šiek tiek pasakišką pasaulį, kuriame gyvena Gražuolė ir Pabaisa. Įdomiausia tai, jog mergina gyvena labai purvinoje, tamsioje ir nemalonioje aplinkoje, kai tuo tarpu Pabaisa mėgaujasi įspūdingais sodais, vandens kriokliais ir pilimi.

Jeigu dekoracijos padarytos nepriekaištingai, filmo kūrėjams galima papriekaištauti dėl specialiųjų efektų. Žinoma, 33 milijonų eurų biudžetas nėra didelis, tačiau buvo galima ir kitokiu būtu perteikti tam tikrus efektus, kaip kad milžinų atvaizdavimą. Jie buvo vienas faktorių, sugadinusių puikiai parodyta Pabaisos pasaulį. Trimatė erdvė čia irgi būtų tikusi – gilesnis vaizdas sugebėtų paslėpti tam tikras kūrėjų vizualines klaidas.

Muzika gražiai akomponuota su pateiktas vaizdais – jaučiasi nerimas, baimė, pasijaučia ir laimės momentai, kurie su muzikinės palydos pagalba išreiškiami stipriai ir maloniai. Filmui energijos prideda ir geras garso montažas, kuris sustipriną pamatytus vaizdus.

Operatoriaus darbą reikia pagirti už puikius siužetinės linijos vingius. Jo vizijos dėka Pabaisa atskleidžiamas iš lėto, intriguojančiai bei paslaptingai. Iš tinkamų kampų nufilmuoti juostos vaizdai leidžia ir žiūrovams įjungti savo vaizduotę ir pamatyti mintyse tikrąjį pabaisos pavidalą. Kruopščiai parodyta aplinka filmo fonui prideda estetikos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje dominuoja du veikėjai, todėl susitelkime ties pagrindinių personažų atlikėjais, kuriais tapo du išskirtiniai prancūzų kino atstovai.

Vincentas Casselis, atlikęs Pabaisos vaidmenį, nors ir beveik visą filmą nerodo savo veido, tačiau vien jo monologai ir dialogai su Gražuole priverčia džiūgauti iš nuostabos. Net ir įgarsindamas bei su „motion capture“ technologija atkūręs siaubūno atvaizdą, jis parodė savo talentą ir aukščiausios vaidybos klasę.

Jauna, labai talentinga naujos prancūzų aktorių kartos atstovė Lea Seydoux iš ties įkūnijo gražios ir mielos merginos personažą, kuri tyra tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Bežiūrint į ją matėsi kančios ir nevilties jausmas, tačiau tai kartu ir stiprios moters portretas, kuri kovoja už tai, kas jai brangiausia. Tobulo grožio pavyzdys, kai žmogus gražus tiek išore, tiek vidumi.

Iš antraplanių veikėjų paminėti galima nebent Perdukaso vaidmenį atlikusį Eduardą Noriegą, kuris buvo viso filmo antagonistu. Gobšuolis, savimyla, negerbiantis kitų ir neturintis sąžinės jausmo – tikras filmo Pabaisa, kuriam nerūpėjo niekas kitas, kuriam norėjosi kenkti ir daryti kitus nelaimingais. Kiti personažai ne tokie charizmatiški, tačiau peržiūros metu iškyla klausimas, ką juostoje pamiršo Asta Baukutė? Juokai juokais, tačiau kas tada atliko Anės vaidmenį?

Verdiktas

„Gražuolė ir pabaisa“ – tai spalvinga ir kartu niūriai papasakota istorija pagal literatūrinės klasikos motyvus, kurioje susitinka prancūzų estetika, puiki aktorių vaidyba bei pavaizduotos nuostabios dekoracijos, kuriomis žiūrovas maitinamas nuo pat pirmų filmo akimirkų iki intriguojančiai užbaigto finalo.