Okulus

„Veidrodžio namai“

Trumpametražių ir mažo biudžeto siaubo filmų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mike‘as Flanaganas 2006 metais pristatė trisdešimties minučių trukmės juostą „Okulus: 3 skyriai – Žmogus turintis planą“ ir tuo pačiu atkreipė į save didžiulių kino studijų dėmesį. Lygiai po aštuonerių metų režisierius pagaliau įgyvendina savo ankstesnę idėją ir plačiai auditorijai pristato vieną įspūdingesnių žanro atstovų, prie kurio prisidėjo „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymo“ kūrėjų kolektyvas.

Jaunas ir labai perspektyvus kino kūrėjas kviečia atsidurti negailestingame veidrodžiuose gyvenančių dvasių pasaulyje, kurį gaubia daug neišaiškintų paslapčių ir pamatyti dviejų nuskriaustų likimo vaikų dalią bandant išnarplioti visą tiesą apie blogį, pasklidusi jų namų ribose.

Apie ką mes čia…

Vaikystėje praradę tėvus, Kailė ir Timas po daugelio metų vėl susitinka ir bendromis jėgomis bando išnarplioti šį keistą nutikimą, kuris įvyko tą naktį kai žuvo jų mama ir tėtis. Visos pastangos išaiškinti tiesą priveda prie senovinio ir labai gražaus veidrodžio, kuris savyje kaupia daugybę paslapčių. Deja, ne visos jos geros ir laimingai pasibaigia…

Kūrinio vidus

Paskutiniais metais, kaip jau įprasta, siaubo žanre pasirodo visiškai nekokybiški, nuvalkioto siužeto ir absurdiškai parašyto scenarijaus darbai, kuriuose kiekviename kampe susitinkame su tam tikromis klišėmis. Didžiulė tendencija kurti filmus su buitinės kameros efektu taip įgriso, kad su kiekvienu nauju siaubo filmu reikia melsti kūrėjų malonės, kad tai būtų panašų į vaidybinį filmą. Paskutinis ir vienas geriausių visų laikų amerikiečių siaubo atstovų buvo praeitų metų Jameso Wano šedevras „Išvarymas“, kuris išgąsdino visą pasaulį. Laukti „Okuluso“ buvo verta tik dėl vienos priežasties – tai „Išvarymo“ ir „Tūnąs tamsoje“ kūrybinės grupės darbo vaisius. Tiesa, laukti buvo verta, nes tai tikra atgaiva akimis ir protui.

Filmas turi idėja, puikiai užsuktą siužetą ir gerai parašytą scenarijų, kuriame intriguojančiu tonu atskleidžiamas visas šios istorijos pamatas. Persikėlimai iš vienos vietos į kitą, prisiminimai ir kiti, taip vadinami, „flashbackai“ nuostabiai papildo filmo siužetinės linijos eigą, kurią galiausiai vainikuoja nuostabiai prie scenų priderinti siaubo elementai. Tai lyg trileris su gąsdinančiais priedais, kurie peržiūros metu sukuria tikrą euforiją. Nenuobodžiai ir išties sklandžiai filmo pasirodymas didžiuosiuose ekranuose vyksta, todėl akivaizdu, jog ši juosta pretenduos į geriausios šiais metais savo žanre. Originalumu pasižymintys filmai tai retenybė, o šis – išties vienas unikalesnių dėl savo pasakojimo manieros. Tikrai priverčiantis pajusti stingdančią baimę filmas.

Pagrindiniai juostos personažai sudėlioti labai įdomiu principu. Filme lyg ir vystosi dvi istorijos, kiekviena iš jų turi savo herojus, todėl išskirti kas yra viršesnis nėra taip paprasta. Priešistorės akimirkomis dominuojantis tėvas ir motina parodo šeimos idilę ir pateikia gero auklėjimo pavyzdį, kai vaikai mato tikrą vaikystę ir džiaugiasi gyvenimu naujame name. Vėlesni laikai parodo vaikiškos psichinės būklės sutrikimus, kurie juos kamuoja ilgus metus ir nepaleidžia iki galo. Kailės personažas dominuoja visame pasakojime, tačiau jos persona pernelyg užkaustyta kitų veikėjų ir paties blogio sklindančio iš veidrodžio pusės, todėl negalime iki galo suvokti viso personažo stiprumo. Timas irgi nėra per daug atskleidžiamas, tačiau bent jo baimės ir fobijos puikiai pateikiamos viso filmo metu.

Po peržiūros ir labai intriguojančio finalo galima teigti vieną – visi siaubo žanro projektai, prie kurių prisideda Jamesas Wanas ir jo filmų kūrybinė grupė, pasižymi originalumu ir skleidžią tikrą siaubą. Akivaizdu, kad iki sekančio tokio gero ir nebanalaus filmo teks laukti metus, kai kino ekranuose pasirodys antroji „Išvarymo“ dalis. Neabejotinai, tai labai rekomenduojamas filmas peržiūrai kine.

Techninė juostos pusė

Staigūs garsai, kaip ir kiekviename panašaus pobūdžio filme, didelis privalumas, todėl garso montažas uždėtas visos juostos metu negali nekerėti savo kokybe, o kai dar prie nuostabus garso priderintas muzikos takelis, tai bendras efektas fantastiškas. Muzikinės kompozicijos filme sugeba nukelti mus į tikrą baimės jūrą, kurioje viduje pajuntamas nevilties kvapas, o širdis pradeda drebėti iš išgąsčio.

Operatorius savo darbą irgi atliko be priekaištų. Galbūt matomas vaizdas ne toks puikus kaip „Išvaryme“, tačiau tam tikrose filmo scenose buvo kraupu. Dvasių kova su gyvais žmonėmis, staigūs perėjimai iš vieno kambario į kitą bei daugelis kitų stipresnių vaizdų, kurie suteikia šiai juostai atskiro šarmo.

Filmo montažas, kuris ir buvo vienas pagrindinis šios juostos privalumas ir pačios istorijos pateikimo koziris, atrodo kruopščiai atliktas. Scenos sudėliotos taip kokybiškai, kad pasakojimo principas ir intrigos buvimas iki pat galo neleidžia atspėti finalo. Užsuktas ir vingiuotas filmo pavidalas – tai puikaus montažo sėkmingai atlikto veiksmo padarinys, kuris džiugina nuo pradžios iki pat finalo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Dažniausiai siaubo filmuose pasirodantys ne itin populiarūs arba išvis nežinomi aktoriai tęsia šią, jau seniai puoselėjamą tradiciją.

Juostoje dominuoja keturi aktoriai, todėl apie visus kalbėti nėra jokios prasmės. Vaidmenis atlikę Karen Gillan ir Brentonas Thwaitesas išties neblogai pasirodė ekrane. Įtikinamai įkūnijo savo personažus, o kas svarbiausia, jų dėka buvo galima pajusti baimę, bežiūrint į jų siaubo apimtas veido išraiškas.

Tėvus vaidinę Katee Sackhoff ir Rory‘is Cochrane‘as ne tiek vaizdžiai perteikė savo vaidinamus veikėjus, tačiau jų neutraliai suvadinti personažai irgi neblogai susižiūrėjo filmo siužetinės linijos pasakojimo metu, o tai nepakenkė bendram istorijos pavidalui. Būtent tėvų pateikimas ir turėjo būti svarbiausiu įvykių akcentu, kurie nulėmė visos šeimos likimą.

Antraplanių aktorių divizija visai nemaža, tačiau nė vienas iš papildančių bendrą filmo vaizdą ekrane pasirodančiu atlikėjų nesukuria nieko įsiminto.

Verdiktas

„Okulus“ – tai vienas iš nedaugelio per pastaruosius keletą metų siaubo žanro atstovų, kuris spinduliuoja visiškai nauju pasakojimo stiliumi ir turi originalią idėją, labai lėtai atsiskleidžiamą filmo metu. Juosta turi puikų išgąsdinimo faktorių, kuris lydį nuo pradžios iki galo, todėl žiūrovai, kaip ir per „Išvarymą“, pajus tikrą baimę ir neviltį nuo kraupių ir psichologinį spaudimą turinčių scenų.