„Rifo saugumo tarnyba“
2006 metais pasirodęs pirmas filmas apie narsiojo žuviuko Pajaus nuotykius pavojingame rife nesulaukė nei kritikų, nei žiūrovų teigiamų atsilepimų, tačiau kadangi tai buvo komerciškai sėkmingas Pietų Korėjos ir JAV projektas, kūrėjai davė žalią šviesą tęsiniui.
Po šešerių metų pertraukos ta pati kūrėjų komanda, tačiau su naujais animatoriais, užėmusiais režisieriaus kėdes, ryžtasi pakartoti sėkmę ir jauniesiems kino žiūrovams pristato dar linksmesnį nuotykį, pasakojantį apie įvykius vandenyno dugne. Markas A.Z. Dippe‘as, žinomas kaip kultinio 1997 metų filmo „Išpera“ režisierius bei debiutuojantis pilnametražiame kine „Taedongas Parkas“, kviečia į spalvingą kelionę, kurioje jaunieji žiūrovai susipažins su naujais herojais, susidraugaus su jais bei lydės į pačias pavojingiausias keliones vandenynų gelmėse.
Apie ką mes čia…
Po nuožmaus susidūrimo su piktavaliais rykliais, Pajus su savo mylimąja ramiai gyvena vandenyno rife ir net nenutuokia, jog greitu metu vėl teks imtis iniciatyvos kovojant su stipriu priešu. Nors rykliai ir yra atskirti nuo kitų rifo gyventojų, tačiau kiekvieną dieną rezga puolimo planą, todėl rifui vėl gresia pavojus ir vienintelis Pajus galės stoti akis į akį su užpuolikais.
Kūrinio vidus
Prisiminus pirmąją dalį buvo galima tikėtis, jog kūrėjai pasimokė iš savo klaidų – nekopijuoti Holivudo studijų galiūnų bei jų filmų. Deja, antrą sykį atsistojama ant to paties grėblio. Bandydami pakartoti „Žuviuko Nemo“ ir „Visa tiesa apie ryklį“ sėkmes, kūrėjai ne tik nekokybiškai pasisėmė idėjų iš šių projektų, tačiau bandė atkartoti daugumą scenų. Žinoma, kaip daugiau pritraukti žiūrovus, jei ne pagrindinių antagonistų vaidmenyje pateikti ryklius.
Filme pateikiamos dvi temos – meilės ir draugystės. Meilės motyvas šioje juostoje pateikiamas labai blankiai ir netgi graudžiai. Po pirmos dalies peržiūros galima suprasti, jog pateikiant „fyfiškos“ žuvytės portretą bei nevykėlį, kuriam pasiseka šią plastmasinę gražuolę suvilioti, nelieka nieko švento. Netgi vaikams jau dabar yra peršamos tendencijos apie grožio suvokimą. Dingsta paprastumas, paslaptingumas, gerumas. Draugystė parodoma ne ką geriau, nors visgi reikia pripažinti, jog atsidavimas ir kolektyvinis darbas yra neblogai išreiškiamas. Visgi kilus pavojui, visi mes tampame draugais ir sąjungininkais. Tačiau kaip bebūtų, filmas nuo to nepagerėja.
Humoras šiame filme labai primityvus. Galima pagalvoti, jog kūrėjai, žinodami kokio amžiaus vaikams bus skirtas filmas, nesistengė parodyti kokių nors naujų juokelių, o tiesiog padarė senų pokštų vakarėlį. Kartais galima įsivaizduoti, jog filmo peržiūros metu yra įjungtas televizorius ir per jį rodoma neskani „Kempiniuko“ parodija. Geriems dialogams irgi nėra vietos – pamokymų ir filmo pabaigoje reikalingo moralo irgi pasigendama. Vienintelis momentas, kuris gelbėja nesėkmingai susiklosčiusią situaciją – kai kuriuose pabaigos scenose šiek tiek greitokai besirutuliuojantis veiksmas ir kelios kovų scenos, verčiančios pajudinti akis, atsiplėšiant nuo beveik visos siužetinės linijos metu pateikiamo nuobodulio.
Kaip ir kadaise pasirodę „Teletabiai“, kurie traumavo vaikų smegenis, taip ir šis filmas verčia jaustis panašiai. Filme neparodomi jokie aukštesnės vertės motyvai – vien tik nusivylimas.
Techninės pusės ypatumai
Bendras šio animacinio filmuko vizualinis vaizdas prilygsta televizijoje rodomiems žanro serialams, skirtiems patiems mažiausiems žiūrovams. Detalumas toks, lyg būtų žiūrima praeito amžiaus filmą, pagražintą trimačiu efektu. Būtent 3D efektai juostai ir priduoda didžiausią žavesį. Visai neblogai į trimatę dimensiją konvertuotas darbas bent šiek tiek pagyvina ekrane rodomą veiksmą.
Garso takelis neblogas, tačiau įsimintinų kompozicijų galima pasigesti, visgi net ir labiau veiksmu pasižyminčiose scenose muzikinė palyda yra silpna. Bendram vaizdui itin didelį neigiamą poveikį padarė operatoriaus darbas bei montažas. Jokio atsidavimo savo darbui, o tas prideda dar klaikesnį vaizdą nei vizualiniai efektai bei animacijos kokybė. Bežiūrint šį filmą aplanko nesmagus jausmas, kai yra itin jaučiamas režisierių bandymas jį paversti kaip galima labiau panašiu į holivudinį filmą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmuko įgarsinimas prastas, nuobodus ir neatskleidžiantis nė vieno veikėjo individualumo. Silpnai perteiktos emocijos, ypač kalbant apie pagrindinio veikėjo blankumą. Vienintelis neblogai perteiktas personažas yra Rokas, kuris, nors ir stereotipiškai pateikiamas kaip vietinis kvailys, tačiau bent jau sugeba praskaidrinti atmosferą savo balsu.
Verdiktas
„Rifo pasaka 2“ – tai klaikus animacijos pavyzdys. Tiek vidumi, tiek išore tai yra silpnas darbas bei dar vienas bandymas mėgdžioti žinomus holivudinius animacinius darbus. Dėl kuklaus finansavimo ir idėjų trūkumo gaunamas rezultatas yra tikrų tikriausias spjūvis į veidą jauniausiems kino mylėtojams.
