Nuobodūs šnipai“

Žinomas prancūzų režisierius, Erichas Rochantas, dvigubai pasižymėjęs savo darbais prestižiniuose Cezario apdovanojimuose bei atkreipęs į save Venecijos kino festivalio kritikų dėmesį, taip pat besispecializuojantis labiausiai trilerio žanre, pristato gana realistišką požiūrį į šnipų veiklą.

Režisavęs tokias juostas kaip 1989 metais pasirodžiusią melodramą „Negailestingas pasaulis“, įtempto siužeto trilerį „Patriotai“ bei 2000 metais išleistos veiksmo juostos „Viskas dėl vakarų“, kino kūrėjas kviečia žiūrovus pasinerti į pavojingą bei įdomų slaptų agentų pasaulį, kuriame galima rasti meilę, išdavystes, nenuobodų kasdieninį egzistavimą bei, žinoma, atsidurti pasaulio gelbėjimo epicentre.

Apie ką mes čia…

Rusų oligarchas Ivanas Rostovskis yra įtariamas slaptų tarnybų vykdomomis machinacijomis. Tokia padėtimi itin susirūpina Rusijos vyriausybė bei duoda žalią šviesą federalinių tarnybų agentams, kurių priešaky atsiduria geriausias iš geriausių – Gregorijus Liubovas. Tirdamas šia bylą, vyras susipažįsta su paslaptingąja Alisa. Pirmą kartą gyvenime jis susiduria su dilema – ar sėkmingai ir šaltakraujiškai įvykdyti misiją, ar pasiduoti savo širdžiai ir patirti nuostabų jausmą su patrauklia moterimi.

Kūrinio vidus

Kriminalinių trilerių kūrime prancūzai visada buvo išskirtiniai. Ypač tai juntama, kai tema pasisuka apie šnipus. Galbūt galima būtų pasigesti tokios didybės kino šnipų, kaip nerealusis Džeimsas Bondas ir jo efektingi nuotykiai pavojingiausiuose pasaulio kraštuose, tačiau šis filmas nuo pačių pirmųjų minučių pateikiamas labai realistiškai. Visgi natūralumas bei veiksmo priartinimas prie realybės labiau kaitina kūną, o jeigu dar juntama ir įtampa – tai galima paploti scenaristui ir režisieriui.

Šiuo atveju matomas tik realistiškumas. Pats scenarijus apdorotas meistriškai, visgi juostos režisierius – labai apsiskaitęs žmogus (jeigu kalbėtume apie politiką, finansus bei verslą). Fone pateikiama pasaulinės krizės tematika bei akivaizdūs „Lehman Brothers“ žlugimo niuansai ir jų paaiškinimas. Įpusėjus pasidaro akivaizdu, jog įtampa čia net nekvepia. Filmą galimą priskirti prie dramos su kriminaliniu atspalviu, bet tikrai ne prie trilerių sferos. Kartais nuobodus ir uždelstas filmas nesugeba intriguoti, viskas tampa panašu į 2000 metų Tony Scotto  režisuotą „Šnipų žaidimai“ juostą, tik skirtumas tarp jų yra vienas – ten su kiekviena minute įtampa buvo kylanti, o šioje juostoje pasijaučia tik neutralių emocijų liūnas.

Džiugina personažų pateiktas detalumas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog kalbant apie natūralumą, prancūzai yra žymiai atidesni nei amerikiečiai. Pats pagrindinio veikėjo prototipas yra panašus į visų žinomą Džeimsą Bondą – netgi jų elgsena dubliuojasi, tačiau Grigorijus – tai labiau romantinių romanų veikėjas, nei grubus ir savimi patenkintas narcizas. Antagonistas pateikiamas itin  stereotipiškai. Visgi, vieną akimirką atrodo, jog tai Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus prototipas. Žinoma, prancūzai yra labai subtilūs žmonės, todėl savo pateiktame rusų paveiksle nėra jokios pašaipos, kas būtų neįmanoma, jeigu už kūrybinį procesą atsakytų amerikiečiai.

Veiksmo planas skurdus. Daug pokalbių, tačiau efektingesnių scenų beveik nėra – tik vienintelė akimirka, prasidedant filmo pabaigai, pagyvina atmosferą ir neblogai pateikia kovos akimirką. Galima buvo bent šiek tiek praskaidrinti niūrų ir pilką šnipų darbą. Keletas aistringų lovos scenų bei gražūs vaizdai, matomi už veikėjų nugarų, suteikia malonumą žiūrovų akims. Filmas pasibaigia kaip ir prasidėjo – neįtikinamai bei nuobodžiai. Visgi iš prancūzų buvo tikėtasi daugiau – bent jau panašaus lygio spektaklio, kokį 2011 metais pateikė Tomas Alfredsonas filme „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“.

Techninės pusės ypatumai

Vienintelis džiuginantis momentas – tai kraštovaizdžiai ir jų vaizdingas pateikimas. Nors ir nebuvo daug įsimintinų kompozicijų, garso takelis atmosferai priduoda didingų spalvų, tačiau visumoje, jeigu kalbėtume apie montažą, – tai pernelyg vidutiniškai atliktas darbas. „Dėka“ kelių scenų itin smarkiai nukenčia visos istorijos vientisumas. Visumoje, galime teigti, jog juostos stilius turi daug panašumų su prancūziškais filmais, todėl yra gerai, jog nebandoma kopijuoti holivudinių tendencijų.

Aktorių kolektyvinis darbas

 Didžiausia filmo žvaigždė, neabejotinai, – Oskarinis Jeanas Dujardinas. Aktoriui jau ne pirmą kartą tenka vaidinti šnipą, tik, žinoma, čia labiau solidus vaidmuo nei dilogija apie agentą 007, taiklią Džeimo Bondo parodiją. Emocionalus aktorius, kuris, iš dalies, ir tempia ant savo pečių visą, nuobodžiai pateiktą, siužetinės linijos istoriją.

Timas Rothas, suvaidinęs rusų oligarchą, taip pat vertas pagyrų. Šiam aktoriui visada sekėsi vaidinti piktuosius filmų herojus ir šį kartą jis vėl nepaveda sukurdamas puikų veikėją. Prie aktorių kolektyvo prisijungę tokie rusų kino grandai, kaip Vladimiras Mensovas ir Aleksejus Gorbunovas, priduoda autentiškumo visumai. Visgi, gi apie rusų slaptas tarnybas eina kalba.

Moterų duetas, susidedantis iš nuostabiosios Ceciles De France ir gražuolės Emilies Dequenne, – sausokas. Pasigendama prancūziškos gracijos ir moterų išaukštinimo. Gaila, tačiau galima buvo panaudoti šių dvejų aktorių potencialą bendram juostos fonui, kuris būtų ne ką prastesnis už puikius operatoriaus pateiktus kraštovaizdžius.

Verdiktas

„Agentų žaidimai“ – tai realistiškas požiūris į slaptų vyriausybinių tarnybų darbą, tačiau be intrigos, įtampos ir veiksmo filmas tampa tik paprastu bei nuobodžiu draminiu pasakojimu apie agentų kasdienybę, galinčiu pasigirti tik nebloga aktorių vaidyba bei nuostabiais kraštovaizdžiais, puošiančiais itin pilką ir niūrų visos juostos pateikimą.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles