„Velniškai geras pieno kokteilis. Nežinau, ar vertas penkių dolerių, bet velniškai geras“ (angl. „That’s a pretty fucking good milkshake. I don’t know if it’s worth five dollars, but it’s pretty fucking good.“) – net ir naktį prikeltas gerbėjas pasakys, kad tai eilutė iš vieno garsiausių visų laikų filmų – „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp fiction“). Ir vienos garsiausių šokių scenų. Šių dalykų kaltininkas – Quentinas Tarantino, būtent po minėtojo filmo 1994-aisiais šovęs į šlovės Olimpą. Ir kol vieni praktiškai pritaiko filmų dialogų eilutes gyvenime, dar kiti tebegyvena „Vieną kartą Holivude“ (angl. „Once Upon a Time in Hollywood“) pasakos ritmu, tretiesiems laukiant paskutiniojo, dešimtojo režisieriaus filmo – kino teatruose startuoja dokumentinis filmas „QT8: Quentin Tarantino“.
Šis dokumentinis filmas – gal ir neblogas režisieriaus kūrybos kokteilis, tačiau ar vertas penkių dolerių, ir ar toks velniškai geras, kaip sako „Bulvarinio skaitalo“ veikėjas Vincentas, – diskutuotina. Tai odė kūrėjui, iš proto varančiam daugybę pasaulio kinomanų, kurie turbūt eis iš proto ir už galimybę pamatyti dar 103 minutes medžiagos, susijusios su jų dievuku. Režisierė Tara Wood apžvelgė 21-erius (filmo kūrimo metu) Q.Tarantino kūrybos metus, pakalbino tuose filmuose vaidinusius aktorius, ir sukūrė tarsi atmintinę visiems, kurie jau puikiai pažįsta, ir kurie dar tik atranda naujai kūrėją, sudrumstusį kino istorijos tėkmę.
„QT8“ (angliškame pavadinime minimas ir „The first eight“ („Pirmasis aštuonetas“) – kodas, kuris nurodo, kad bus apžvelgiami visi 8 režisieriaus sukurti filmai. Paskutinysis, devintasis „Vieną kartą Holivude“, kurį jau buvo galima išvysti praėjusių metų antroje pusėje, šio dokumentinio filmo kūrimo metu dar tik buvo pradinėje kūrimo stadijoje, tad yra tik minimas kaip ateities projektas. Režisierius yra garsiai pareiškęs, kad sukūręs 10 filmų bus užsitarnavęs palikti kino ekranus, vietą užleidžiant naujiesiems kūrėjams. Tad kol pasaulis su nerimu laukia, kada gi tai įvyks, Tara Wood maitina alkstančiuosius saldžia dokumentine juosta, dar labiau kurstančią režisieriaus garbinimo ugnį.
Pavadinau šią juostą saldžia neatsitiktinai. Visi kalbinti aktoriai, tokie kaip Jennifer Jason Leigh, Samuel L. Jackson, Christoph Waltz, Kurt Russell, Diane Kruger, Lucy Liu, Robert Forster, Jamie Foxx, Tim Roth, Eli Roth, Bruce Dern, Michael Madsen, Zoë Bell, taip pat filmų kūrybinės grupės nariai ar net kino kritikas – visi iki vieno kūrėją tik liaupsina. Nesakau, kad visada reikia iškapstyti ir viešai parodyti ką nors blogo vien dėl filmo draminės linijos turėjimo, tačiau vienpusė nuomonė turbūt netampa labai objektyvi. O gal visgi – Tarantino iš tiesų genijus, visiems iki vieno su juo dirbusiems palikęs vien tik geriausius prisiminimus. Būtent šie išvardyti aktoriai drąsiai sako, kad filmavimo aikštelėse vyko ne tik darbas, tačiau ir draugystės. Vakarėliai po filmavimų, patarimai ir triukai kaip aktoriams įsijausti į savo vaidmenis, ir daugybę metų besitęsiančios draugystės.
Dalykas, kurio šiam filmui galbūt kiek pritrūko – tai kitų garsių aktorių pakalbinimo. Tokių kaip John Travolta, kuris po garsiojo vaidmens, kurio citatą pateikiau recenzijos pradžioje, vėl įrodė esantis ne tik filmams apie šokius tinkamas aktorius; ta pati Uma Thurman – tapusi režisieriaus mūza, vaidinusi tiek „Bulvariniame skaitale“, tiek abiejose „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bill“), dalyse. Galų gale, nėra kalbinamas pats režisierius, kuris galbūt būtų galėjęs atskleisti daugiau filmų kūrimo užkulisių, karjeros pradžios ar jo paties interpretacijų pateikimo apie filmus.
Visgi Umos Thurman nepasirodymas šiame liaupsinančiame filme maža detale lyg ir yra paaiškininamas. Šiuo kūrybiniu, režisieriaus ir jo mūzos, duetu besidomintys turbūt žino, kad filmuojant „Nužudyti Bilą“ aktorė buvo sužeista. Vairuodama automobilį, kurio Tarantino nenorėjo patikėti dublerei ir įtikino aktorę to imtis jai pačiai, patyrė avariją, kurios metu susižeidė kelius ir kaklą. Yra sakiusi, kad avarijos padarinius jaučianti iki šiol. Ši avarijos scena yra parodyta ir filme, taip pat užsimenama, kad Thurman prašiusi filmo kūrimo kompanijos, „Miramax“, šios vaizdinės medžiagos išdavimo jai, kad galėtų prisiteisti kompensaciją. Tuo metu šios filmų gigantės vairas buvo Harvey Weinsteino rankose, kuris minėtosios medžiagos duoti, žinoma, nesutiko. Filme tuo šis epizodas ir baigiasi. Tačiau nesibaigia smalsumas išėjus iš kino salės: būtent ši avarija tapo juoda kate, perbėgusia tarp kūrybinio dueto. Aktorė buvo taip sugniuždyta, kad apkaltino režisierių pasiuntus ją į mirtį tyčia. Žinoma vėliau nesantaikos kirvis buvo užkastas, ir pats Tarantino minėtosios avarijos įrašą grąžino Umai… po nei daug nei mažai: 15-os metų. Ir kaip įvardijama šiame dokumentiniame filme, režisierius pripažįsta, kad šis prašymas atlikti pavojingą sceną be dublerės ir įvykusi avarija – didžiausia jo gyvenime padaryta klaida.
Šio filmo stiprioji pusė – jo pateikimas. Filmo konstrukciją sudaro įžanga, kurioje trumpai pristatoma režisieriaus karjeros pradžia, pirmieji filmai, kuriems parašė scenarijus tačiau negavo teisės pačiam jų režisuoti; ir trys didesnės dalys, apžvelgiančios visus aštuonis sukurtus Tarantino filmus. Pirmoji dalis – „Revoliucija“ – apžvelgia režisieriaus išgarsėjimą pelniusius pirmuosius du filmus – „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“, 1992 m.) ir „Bulvarinis skaitalas“ (angl. „Pulp Fiction“, 1994 m.). Antroji – „Kovingos moterys ir žanrinis kinas“, apžvelgianti moterų, kaip pagrindinių filmų herojų erą kūrėjo filmuose: „Džekė Braun“ (angl. „Jackie Brown“, 1997 m.), „Nužudyti Bilą“ (angl. „Kill Bill“, 2003 m.) ir „Mirties įrodymas“ (angl. „Death Proof“, 2007 m.). Trečioji dalis – „Teisingumas“, kurioje apžvelgiami „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. „Inglourious Basterds“, 2009 m.), „Ištrūkęs Džango“ (angl. „Django unchained“, 2012 m.) ir „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“, 2016 m.). Kiekvienas skyrius yra lyg apibendrinimas, kuo šie filmai išskirtiniai, ar kokios yra juos vienijančios temos, kurios rūpėjo kino genijui.
Stiprus ir vizualinių detalių parinkimas – kiekvienas interviu kalbinamas asmuo, žinoma, įvardijamas vardu ir pavarde, ir pareigomis, taip pat – prie kokio filmo kūrimo prisidėjo. Tam yra naudojamos spalvotos ikonėlės, apskritimo formos, kuriose – filmą atspindinti detalė. Pavyzdžiui, filmui „Ištrūkęs Džango“ – perkirsta grandinė. Taip išvydus ekrane kalbinamą asmenį, po jo vardu ryškiau sužibsi šios grafinės nuorodos į filmus – akimirksniu aišku, prie kurių projektų šis žmogus prisidėjęs, žiūrinčiajam negaištant laiko ilgiems pavadinimų skaitymams. Taip pat yra panaudota animacinių intarpų, su karikatūriškai pavaizduotais minimais asmenimis. Kartais tokie techniniai sprendimai būna lyg šaukštas deguto medaus statinėje, jei yra parinkti netinkamai, tačiau šiuo atveju – tiek stilistiškai, tiek režisūriškai šie intarpai puikiai dera prie konteksto, ir įdomiai papildo vietas ir istorijas, kurioms nėra tikros filmuotos medžiagos.
Norisi atkreipti dėmesį į vieną detalę, tiksliau asmenį, kuris šiame filme minimas labai atsargiai, nedaugžodžiaujant, ir kuris lyg tapo atpirkimo ožiu bandant sukurti draminį istorijos pasakojimo tašką (ir kurio šioje juostoje nelabai ir yra). Tai Harvey Weinstein. Žmogus, kuris su broliu įkūrė garsiąją kino kompaniją „Miramax“, tačiau šiuo metu dienas leidžiantis už grotų už seksualinius nusikaltimus. Būtent jis, naudodamasis savo darbine padėtimi, leido sau priekabiauti prie aktorių ir kitų filmuose dirbančių moterų. Kompanija „Miramax“ buvo ta, kuri patikėjo Tarantinu, kai šis devintajame dešimtmetyje pareiškė norą savo parašytus scenarijus ir režisuoti. Taip užsimezgė režisieriaus ir kino gigantės, finansavusios jo filmus, draugystė. Būtent jis, Weinsteinas nedavė avarijos įrašo Umai Thurman (tiksliau, siūlė imti mainais į tylą, tačiau susidūrė su ne iš kelmo spirta moterimi, nesutikusia to daryti). Kaip žinia – būtent ši aktorė prieš kelerius metus buvo viena pirmųjų, paskelbusių apie patirtą seksualinę prievartą „Bulvarinio skaitalo“ metu. Dokumentiniame filme keletą kartų interviu duodantys aktoriai atsargiai pamini šio žmogaus vardą. Vienas jų užsimena, kad Q.Tarantino kažkiek žinojo apie bloguosius darbelius, tačiau vėliau yra epizodas, kur cituojami Tarantino žodžiai, jog „jis nieko nežinojo“. Tai lyg bandymas Weinsteino purvina istorija sukurti draminį tašką. Tačiau internete paieškojus informacijos apie Tarantino ir Weinsteiną – pilna straipsnių, kuriuose režisierius teigia, kad apgailestauja, jog nematė kai kurių dalykų, o dėl tų, apie kuriuos žinojo – nesiėmė reikiamų veiksmų. Aišku, turbūt vyriškasis olimpas nesitikėjo, kad kada nors ant jų juodus darbus darančių rankų atsidurs antrankiai, todėl niekas per daug dėmesio ir nekreipė. Nesakau, kad Tarantino čia tampa blogiuku – jis bandė užstoti aktores, su kuriomis dirbo, kai šios prasitarė apie patiriamą Weinsteino poveikį, tačiau bent jau Tara Wood galėjusi nedėti citatos, kuri sudaro įspūdį, kad Tarantino tikrai nieko nežinojo. Kaip bebūtų, išvados padarytos, ir „Vieną kartą Holivude“ – filmuotas jau po „Sony“ kompanijos vėliava.
„QT8: Quentin Tarantino“ – dokumentinė odė kino genijui. Užkietėję fanai galbūt nesužinos nieko naujo, naujai atrandantys šį režisierių – gaus puikią jo kūrybos santrauką. Su istorijas pasakojančiais jo filmuose vaidinusiais aktoriais, ir su Tarantino sukurtų personažų – kurie persipynę vieni su kitais daugelyje filmų – paaiškinimais. Tai lyg tas pieniškas kokteilis – kažin ar vertas penkių dolerių, tačiau velniškai skanus. O ar mėgstate pieniškus kokteilius apskritai – klausimas, į kurį turite atsakyti patys.
