Kaip ir dauguma pradedančiųjų kino kūrėjų belgas Basas Devosas debiutavo trumpametražiais filmais – 2006 m. sukūrė „Taurą“ (angl. „Taurus“) ir „Pilerį“ (angl. „Piller“), 2008 m. – „Uždarymą“ (angl. „The Close“). Debiutinis ilgametražis B. Devoso filmas brendo šešerius metus – 2014 m. jo sukurta „Violeta“ (angl. „Violet“) buvo parodyta Berlyno kino festvalio programoje „Generations“ (liet. „Kartos“) ir laimėjo 14plus taarptautinė žiuri prizą. 2019 m. jis grįžo su nauju filmu „Lindynė“(angl. „Hellhole“), kuris buvo pristatytas keliuose mažesniuose festivaliuose, o tais pačiais metais Kanų festivalio paralelinėje programoje „Dvi režiserių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des réalisateurs“) parodyta jo drama „Atogrąžų vaiduoklis“ (angl. „Ghost Tropic“). Šiam filmui visai neblogai sekėsi Kairo festivalyje, kur B. Devosas buvo apdovanotas Sidabrine piramide už geriausią režisūrą. Lietuvoje šis filmas buvo prienamas per festivalį „Kino pavasaris“.
Trumpai apie filmo siužetą
Maždaug penkiasdešimtmetė valytoja Khadija (akt. Saadia Bentaïeb) vakare metro grįžta namo. Tačiau pavargusi moteris užsnūsta ir nubunda tik paskutinėje maršruto stotelėje. Vakaras vėlus, kiti metro jau nebevažiuoja, o išsikviesti taksi Khadijai neužtenka pinigų. Tad nelieka nieko kito, kaip tik namo grįžti pėsčiomis.
Moteris naktį grįžta namo viena
Jau vien perskaičius filmo anonsą tampa aišku, kad tuos kelis kilometrus žiemos vakarą per naktinį miestą Khadija eis ilgai ir su nuotykiais. Nes kitaip juk nebūtų filmo.
Galbūt čia šiokia tokia režisieriaus užmačia padaryti reveransą legendinės prancūzų režisierės Agnès Varda filmui „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. „Cléo de 5 à 7”, 1962 m.) ir ekrano laiką (kuriame, žinia, įvykiai gali tekėti greičiau arba lėčiau) prilyginti realiam laikui? Vis tik Khadija eina taip lėtai, kad realybėje per tą pusantros valandos jau seniai būtų grįžusi namo.
Neįtikinantys „nuotykiai“
Nors „Kino pavasaris“ šį filmą pristato kaip Khadijos naktinę odisėją po miegantį Briuselį, tenka nusileisti ant žemės ir pripažinti, kad tie jos „nuotykiai“ – arba tokie juokingai nereikšmingi, arba gerokai pritempti (iš serijos – gyvenime taip nebūna).
Na nuoširdžiai sau prisipažinkite – ar vidury nakties skubėdami namo taip jau pulsite tikrinti miegančio benamio gyvybės požymius? Veršitės į ligoninę, sužinoti, kaip jis laikosi? Šlaistysitės apie apleistą namą (net jei kažkada ten dirbote)? Taigi, o filmo kūrėjams kažkodėl atrodo, kad būtent taip tokią naktį pasielgtų viena einanti vidutinio amžiaus moteris.
Personažai ir aktoriai
Šiame filme tėra vienas personažas – Khadija. Visi kiti šmėžteli jos naktiniame kelyje ir vėl pradingsta. Tad apie juos per daug nieko ir nesužinome. O štai pati Khadija pasirodo kaip gana bjauraus tipo tetulė, mėgstanti kišti smailą nosį į svetimus reikalus ir reikia – nereikia dalyti pamokymus (pvz., greitosios pagalbos paramedikams).
Juosta nufilmuota realistine maniera (jei neimsim domėn tų truputį iš piršto laužtų Khadijos „nuotykių“), tad čia nėra emocionalių ar didelio vaidybinio talento reikalaujančių scenų, tad viskas susižiūri gana natūraliai.
Techniniai dalykai
Šis filmas yra visiškai minimalistinis ir nepretenzingas. Kaip jau minėta – nufilmuota realistine maniera, artima doku-dramai. Išskyrus pačią paskutinę sceną, viskas nufilmuota minimaliausiomis sąnaudomis, aplinką fiksuojant tokią, kokia ji yra – su miesto gatvėmis, namais, autobusais, vėlyvais praeiviais, degalinėmis, visą parą veikiančiomis krautuvėlėmis… Sakytum, pagal geriausias daniškosios „Dogma-95“ taisykles.
Vienintelis dalykas, kuris nustebina gerąja prasme ir bent šiek tiek pakylėja šio filmo vertę – tai kameros darbas. Atrodytų, ką čia galima išlaužti filmuojant moterį, tamsiomis gatvėmis einančią namo. Vis tik Grimmo Vandekerckhove’o valdoma kamera sugeba nustebinti savo judesiu ir perspektyvomis.
Reziumė
„Atogrąžų vaiduoklis“ – niekuo neišsiskirianti ir kartais net gerokai pritempta vidutinio amžiaus moters kelionė po naktinį Briuselį. Pagrindinės veikėjos „nuotykiai“ yra arba visiškai mažareikšmiai arba sunkiai įtikimi, o ji pati atsiskleidžia kaip pobjaurio būdo „cekava Zosė“. Vienintelis geras dalykas šiame filme – operatoriaus darbas, bet vien jo, ko gero, yra per mažai, kad ši juosta sulauktų didesnio žiūrovų susidomėjimo.
