1985 m. prie Bristolyje įsikūrusios studijos „Aardman Animations“ kolektyvo prisijungė talentingas jaunas animatorius, kuriam tuomet buvo patikėta reklamos produktų kūrimo sritis. Tas jaunas animatorius buvo Nickas Parkas, kuris, dirbdamas prie reklamos ir muzikinių klipų, paraleliai sugebėjo sukurti du trumpametražius animacinius filmus „Išvyka į Mėnulį“ (angl. „A Grand Day Out“, 1989 m.) ir „Gyvūnų patogumai“ (angl. „Creature Comforts“, 1989 m.). Abu jie susižėrė nemažai apdovanojimų, „Gyvūnų patogumai“ laimėjo Oskarą, o „Išvyka į Mėnulį“ – BAFTA apdovanojimą. Tačiau dar svarbiau tai, kad „Didžioji iškylos diena“ tapo pirmuoju filmu, kai žiūrovai ekrane išvydo Volisą ir Gromitą. Vėliau N. Parkas apie juos sukūrė dar du trumpametražius filmus – „Ne tos kelnės“ ( angl. „A Wrong Trousers“, 1993 m.) ir „Per plauką nuo pavojaus“ (angl. „A Close Shave“, 1995 m.), kurie abu taip pat laimėjo po Oskarą. 2002 m. televizijoje startavo 10 dalių serialas Taigi, 2005 m. pribrendo reikalas ilgametražiui – kino teatruose pasirodė „Volisas ir Gromitas. Kiškiolakio prakeiksmas“ (angl. „Wallace and Gromit. A Curse of Ware-Rabbit“).
Tiesa, „Kiškiolakio prakeiksmas“ nebuvo pirmasis N. Parko ilgametražis – 2000 m. šis animatorius (kartu su Peteriu Lordu) sukūrė taip pat labai sėkimgą „Viščiukų maištą“ ( angl. „Chicken Run“), kurio antrą dalį buvo planuojama išleisti 2020 m. Be kita ko, N. Parkas yra ne tik Voliso ir Gromito, bet ir kito itin populiaraus personažo – Aviuko Šono, kuris, beje, pirmą kartą pasirodė Voliso ir Gromito trumpametražyje „ Per plauką nuo pavojaus“ – kūrėjas. O Volisas ir Gromitas po „Kiškiolakio prakeiksmo“ dar kartą pasirodė trumpametražyje „Kepalo ir mirties klausimas“ (angl. „A Matter of Loaf and Death“, 2008 m.).
Trumpai apie filmo siužetą
Išradėjas Volisas kartu su savo ištikimuoju bigliu Gromitu yra įkūrę firmą „Anti-pesto“, teikiančią labai reikšmingas paslaugas– soduose ir daržuose augančių gėrybių apsaugą. Miestelyje, kuriame jie gyvena, tai itin svarbu ir paklausu, kadangi artėja svarbiausia metų šventė, kuriai visi gyventojai labai ruošiasi – milžiniškų daržovių konkursas. Tad kol visi gigantiški baklažanai ir moliūgai, morkos ir pomidorai, užliūliuoti klasikinės muzikos melodijų ar su meile dainuojamų lopšinių apklostyti toliau tarpsta šiltnamiuose, inspektuose ir lysvėse, jų – ir jų šeimininkų! – ramų miegą saugo „Anti-pesto“. O veikti yra ką – nes apylinkėse veisiasi nemažai triušių, tik ir taikančių įsisukti į Totington Holo gyventojų daržus. Laimei, Volisas yra išradęs humanišką jų atsikratymo būdą, kuris… ilgainiui ima kelti nepatogumų patiems Volisui ir Gromitui. Tad Volisas išbando naują išradimą, kuris turėtų perauklėti triušius taip, kad šie nė iš tolo nebenorėtų žiūrėti į daržoves. Vis tik išbandant naująjį prietaisą kyla tam tikrų nesklandumų, bet į tai gilintis nebėra kada, nes miestelio daržovėms pradeda grasinti iki šiol dar neregėto nuožmumo padaras…
Intriguojantis detektyvas
Voliso ir Gromito filmuose įvykiai dažniausiai susiklosto taip, kad Volisas dėl savo naivumo (ir per didelio pasitikėjimo savimi) patenka į bėdą, o Gromitui tenka jį gelbėti. Ne išimtis ir „Kiškiolakio prakeiksmas“, besivyniojantis kaip intriguojantis detektyvas su siaubo elementais. Čia kai kurie personažai tampa aplinkybių įkaitais, o kiti kaip tik siekia tuo pasinaudoti ir dinamišką įvykių eigą pakreipti savo naudai. Kai kas kai ko nežino, kai kas bando nuslėpti paslaptį (bent kol pavyks su ja susitvarkyti), o dar kai kas tai atskleidžia ir siekia asmeninės naudos. Žodžiu, intrigų netrūksta.
Tu mano morkytė, aš tavo žirniukas…
O koks gi geras detektyvas apsieitų be lašelio moteriško (ar šiuo atveju – gal labiau morkiško) žavesio? Tad čia tą žavesį įkūnija ledi Kampanula Totington, kuri, būdama geros nuotaikos, leidžiasi meiliai vadinama tiesiog Tote. Reikia pastebėti, kad Voliso simpatijos moterų atžvilgiu dažniausiai baigiasi ne itin sėkmingai – kažkaip jis turi „laimę“ susižavėti ne itin garbingų kėslų turinčiomis damomis (pvz. Vendolena Ramsbotom iš „Per plauką nuo pavojaus“ ar, jau vėliau, Piela Beikvel iš „Kepalo ir mirties klausimo“), tačiau jautri ir gyvūnų gerove besirūpinanti ledi Totington šiame sąraše yra išimtis. Galbūt dėl jo dūsaujantis Volisas flirtuoja negrabiai, o pati ledi Totington, išlaikydama anglišką aristokratišką distanciją ir neskuba duoti valios beužgimstančiai simpatijai, tačiau būtent ši jautrios širdies dama parodo, kad meilė padeda pamatyti esmę ir priimti teisingą sprendimą.
Užuominos į populiariąją kultūrą
Kaip ir kituose N. Parko filmuose, „Kiškiolakio prakeiksme“ gausu įvairių nuorodų į visiems gerai žinomus populiariosios kultūros šaltinius. „Haris Poteris“ (angl. „Harry Potter“), „Nasrai“ (angl. „Jaws“), „King Kongas“ (angl. „King Kong“), „Spartakas“ (angl. „Spartacus“), „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. „Cat on the Hot Tin Roof“), įvairūs muzikos kūriniai, mitai apie vampyrus… o ko jau verta vien Voliso knygų apie sūrius kolekcija! Žodžiu, tikras malonumas kinomanams ar šiaip įvairių intertekstų mėgėjams gaudyti šias užuominas ir jas šifruoti. Kaip ir pagauti subtilų britišką humorą ar žodžių žaismą, kartais atvedantį prie visai nevaikiškų užuominų – tačiau tai kaip tik parodo filmo daugiasluoksniškumą ir sugebėjimą orientuotis į skirtingas žiūrovų auditorijas.
Personažai
„Kiškiolakio prakeiksme“ netrūksta ryškių ir spalvingų veikėjų. Tad apie viską iš eilės.
Jau iš ankstesnių trumpametražių žinome, kad Volisas yra kiek ekscentriškas, savimi itin pasitikintis, bet kartu – ir gerokai naivus išradėjas, kurio kūriniai (kaip ir galima laukti) dažniausiai suveikia kiek kitaip, nei iš jų tikimasi ir dėl to priverda nemažai košės, į kurią Volisas paprastai įklimpsta iki ausį ir tik su ištikimojo Gromito pagalba sugeba iš jos išsikapanoti. Kartais Volisas nepastebi to, kas akivaizdžiau nei akivaizdu, o į tai pabaksnojantis Gromitas neretai dar ir būna apšaukiamas, tačiau galiausiai Volisas nebijo prisipažinti klydęs ir atsiprašyti savo ištikimojo bičiulio. Kaip jau minėta – Volisas neabejingas žavioms damoms ir nestokoja pasitikėjimo savimi jų atžvilgiu. Ir dar – jis labai mėgsta sūrį. Tad visi šie bruožai ir savybės išsaugojami ir šiame filme.
Nors nekalbantis biglis Gromitas paprastai pristatomas kaip Voliso palydovas, dažniausiai antroje filmo pusėje būtent jis atsiduria įvykių sūkuryje. Kadangi Volisą dažniausiai tenka gelbėti, Gromitui nelieka nieko kito, kaip tik imtis veiksmų – neretai vertų mažų mažiausiai medalio už drąsą ir pasiaukojimą. Gromitas kantrus – jis pakenčia Voliso ekscentrišką elgesį, nesupratingumą, netgi neteisingą kritiką savo atžvilgiu, ne visai sveikus šeimininko įpročius ar nuolat gendančius jo išradimus. Neretai sumanusis Gromitas stengiasi apsaugoti Volisą nuo pernelyg oportunistinių užmačių, užbėgti bėdai už akių, o šiai galiausiai ištikus pasinaudoja neįtikėtinu sumanumu. Gromitas yra nelyg Voliso – didelio naivaus įmetėjusio vaiko – auklė, budriai prižiūrinti, kad šis, keverzojantis ant bedugnės krašto, nenusisuktų sau sprando.
Be šio pagrindinio dueto „Kiškiolakio prakeiksmas“ pasiūlo visą puokštę ryškių antraplanių personažų. Visų pirma – tai jau minėta ledi Totington. Į didelę morką panašios damos giminė jau beveik 600 metų Totington Hole organizuoja milžiniškų daržovių konkursą. Ji pati, nors būdama labai turtinga, materialinių gėrybių nesureikšmina, o savo jautrumą išreiškia rūpesčiu mažais ir pūkuotais – t. y. triušiais. Vis tik ledi Totington yra principinga moteris – aiškiai parodo, kada peržengiama riba elgesio, kurio ji jau nebegali toleruoti – tuomet neįpareigojantį malonų toną keičia atšiaurumas ir šaltumas. Kita vertus, ledi Totington gana ryškiai skiriasi nuo kitų miestelio gyventojų – savo rafinuotumu, manieromis, prigimtimi ir išsilavinimu. Galbūt todėl ji pamažu linksta prie Voliso, taip nedrąsiai ieškodama sau giminingos sielos.
Ko nepasakysi apie kitą aristokratą – lordą Viktorą Kvotermeiną. Nuo pat pradžių jis neslepia susidomėjimo ledi Totington turtais. Viktoras kartu su savo bulterjeru Filipu yra tiesioginiai Voliso ir Gromito antipodai ir pagrindiniai šios istorijos blogiukai. Abu – tiek Volisas, tiek Viktoras – nestokoja pasitikėjimo savimi (ir dažnai pervertina savo jėgas) bei abu rėžia sparną apie ledi Totington (dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Tačiau Viktoras spinduliuoja aroganciją, pasipūtimą, panieką aplinkiniams. Viktoras gudrus, sugebantis pasinaudoti situacija, tačiau godumas ir ankstyvas mėgavimasis būsima pergale aptemdo jam akis. Jo šuo Filipas atrodo grėsmingai, tačiau yra visiškas bailys ir, užuot persekiojęs kiškiolakį, nusitaiko į daug mažesnį Gromitą.
Net ir epizodiškai šmėkštelintys Totington Holo gyventojai yra ryškūs ir šarmingi – pradedant vikaru, baigiant eiliniais ūkininkais, vakare čiūčiuojančiais savo peraugusias daržoves. Tad žvelgiant į juos akivaizdu – visi filmo veikėjai kurti su meile, tačiau nestokojant gero humoro jausmo.
Originalius personažus įgarsino britų aktoriai Peteris Sallisas (Volisas), Ralphas Fiennesas (Viktoras), Helena Bonham Carter (ledi Totington). Gromitas (kaip ir Filipas) nekalba, visas savo emocijas jis išreiškia mimikomis.
Techninai dalykai
Kaip ir visuose kituose N. Parko plastelininės animacijos filmuose maloniai stebina filmo kūrėjų kruopštumas ir dėmesys detalėms. Nors tai „žaislinis“ miestelis, jame viskas tikra ir apgalvota iki smulkmenų ir viskas atrodo beveik kaip tikra – o tą natūralumo įspūdį perteikia tiek tiksliai atkurtos tekstūros, tiek mielos buitinės detalės. Žinant, kad sustabdyto judesio animacija filmuojama labai lėtai (per dieną pavykdavo nufilmuoti vos po 3 sekundes!), toks „Kiškiolakio prakeiksmo“ kūrėjų juvelyrinis kruopštumas tiesiog priverčia išsižioti iš susižavėjimo.
Tas pats pasakytina apie personažus – jų išvaizdą ir išraiškas. Jei Voliso ir Gromito nuotykius sekėte nuo pat pirmojo trumpametražio „Išvyka į Mėnulį“, pastebėsite, kad ten jų išvaizda buvo nedaug, bet pastebimai kitokia, tačiau vėliau šie personažai įgavo savo nuolatinį pavidalą, kurį išlaiko ir „Kiškiolakio prakeiksme“. Beje, lyginant „Išvyką į Mėnulį“ ir „Kiškiolakio prakeiksmą“ galima pastebėti, kad tiek animacijos atlikimo technika, tiek pačių plastelininių figūrėlių lipdymas yra smarkiai patobulėję.
Filmo personažus lydi jau ikoniška spėjusi tapti Voliso ir Gromito tema, kurią sukūrė britų kompozitorius Julianas Nottas – ši žvali ir pakili melodija 2010 m. kosminėje misijoje žadino astronautus, be to, buvo siūloma, kad galėtų tapti oficialiu Anglijos futbolo sirgalių himnu.
Reziumė
„Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas“ – kruopštus ir intriguojantis plastelininės animacijos šedevras, įtraukiantis į lengvais siaubo ir mistikos elementais pagardintą detektyvą. Kad ir kiek bambėtų skeptikai – šis ketvirtasis N. Parko Oskaras yra visiškai pelnytas, juolab, kad pasiūlo alternatyvą iki blizgesnio nulaižytai, bet dėl to dalį žavesio prarandančiai didžiųjų Holivudo animacijos studijų produkcijai – tarsi lygintume namie iškeptą pyragą su pramoninės linijos kepiniu. Subtilus britiškas humoras, gudriai išmėtytos užuominos į populiariąją kultūrą, kruopšti animacija, ryškūs ir su meile kurti, bet šaržo nestokojantys personažai paverčia šį, anot kūrėjų, „pirmąjį vegetarinį siaubo filmą“ tikrai maloniu ir įtraukiančiu reginiu, patraukliu įvairaus amžiaus žiūrovams.
