Pernai animacijos madas diktuojanti studija „Pixar“ gal ir nepateikė TO filmo, kurį galėtume tvirtai įvardyti kaip metų animaciją. Tiesa, buvo Oskarą laimėjusi ketvirtoji, ir, tikėtina, paskutinė „Žaislų istorijos“ (angl. „Toy Story“) dalis, bet tai tiesiog neblogai atidirbtas populiarios serijos tęsinys – visai ne tas, lyginant su šviežiomis idėjomis ir naujomis istorijomis, o ir kituose apdovanojimuose statulėlės keliavo kitiems filmams, kas rodo, kad „Žaislų istorija 4“ toli gražu nedominavo taip totaliai, kaip vaidybinių filmų kategorijoje darė „Parazitas“ (kor. „Gisaengchung“). Tačiau šiemet „Pixar“ iškepė net du visiškai naujus, šviežius ir originalius filmus, ir pirmasis iš jų, ką tik pristatytas tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, jau pasiekė ir kitų kino teatrų ekranus. Verta paminėti, kad naujoji juosta „Pirmyn“ (angl. „Onward“) – tai jau trečiasis režisieriaus Dano Scanlono ilgametražis filmas – jo filmografijoje taip pat yra „Monstrų universitetas“ (angl. „Monsters University“, 2013 m.) ir mokumentika „Treisė“ (angl. „Tracy“, 2009 m.).
Trumpai apie filmo siužetą
Senais laikais pasaulyje buvo daug magijos – upeliuose turškėsi undinės, po pievas laigė kentaurai, ore zvimbė silfai, o po pasaulį klajodavo burtininkai… Bet tie laikai praėjo – modernusis pasaulis pasiekė ir šias būtybes. Dabar jie važinėja automobiliais, dirba fabrikuose ar prekybos centruose, naudojasi išmaniaisiais telefonais – žodžiu, gyvena mums įprastą gyvenimą. Tačiau šis tas nutinka per šešioliktąjį elfo Iano gimtadienį. Ianas kartu su vyresniuoju broliu Barliu gauna netikėtą dovaną nuo seniai mirusio tėčio – stebuklingą lazdą, kurią naudojant galima tėtį grąžinti vienai dienai į gyvųjų pasaulį. Deja, burtas suveikia ne visai taip, kaip turėjo, ir čia prasideda netikėti nuotykiai.
Broliška meilė
Iš kiekvieno daugiau mažiau į vaikišką auditoriją nukreipto animacinio filmo pagrįstai galima tikėtis kokio nors moralo. Ir „Pirmyn“ kūrėjai jų pasiūlo net du. Apie antrąjį pakalbėsime kiek vėliau, o štai pirmasis labai gražiai vystomas per visą filmą gražiausiai sužimba juostos pabaigoje. Iš tiesų, šalia to nublanksta tiek magija, tiek patirti nuotykiai ir išgyvenimai – Iano ir Barlio ryšys toks tvirtas, kad atlaiko net ir didžiausius išbandymus. Nors kartais jie vienas kitą užknisa, suerzina ar išveda iš kantrybės, Ianas jaučia – visada šalia bus žmog…t. y. elfas, kuris jį palaikys, padrąsins, paskatins, pagirs – ir tai bus Barlis.
Svarbiausia įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose
Ianas ir Barlis nuo tėčio gauna stebuklingą burtininko lazdą, tačiau prie jos pridėtame raštelyje velionis tėtis rašo – magija slypi jumyse. Barlis, kurio galva pramušta magijai, atkuriamajai istorijai, mitams ir legendoms stebuklus mato visur. O Ianas tik po visų nuotykių tai supranta ir galiausiai jam atsiveria akys. O iš tiesų, gal kartais tai, ko labai lauki ir tikiesi, tai, ko neturi, bet labai trokšti, nustelbia tai, ką turi, bet tinkamai neįvertini? Gal stebuklai iš tikrųjų dedasi visai šalia – tik reikia juos pastebėti?
Personažai
Tiesiog nuostabu, kaip taupiai, apgalvotai ir taikliai sukurti šios nuotykingos istorijos personažai. Tai leidžia neblogai atskleisti pagrindinius veikėjus ir nesiblaškyti į šonus.
Nors juosta kalba apie mėlynus kaip smurfai brolius, vis tik pagrindinis personažas yra Ianas. Nedrąsus, nepasitikintis savimi, anot mamos: „bijantis visko“. Jaučia kompleksą, kad taip ir neteko pažinti tėčio, kai šis buvo gyvas. Sunkiai bendraujantis. Nedrįstantis pakovoti už save, net jei kiti susikelia kojas ant Iano galvos (tiesiogine prasme). Bet Ianui šis nuotykis padeda užaugti – nugalėti kai kurias baimes, įgyti pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis – net jei pasikliaunant tik magija ir tvirtu Barlio užnugariu tektų žengti tiesiai virš bedugnės.
Barlį pažinti sekasi kiek sunkiau. Žinoma, dažnai jis kiek papiktnaudžiauja savo „vyresniojo brolio“ autoritetu, tačiau kartu jis labai palaikantis, drąsus, ryžtingas, anot mamos „nebijantis nieko“. Turintis gerą fantaziją, nestokojantis pasitikėjimo – tiek savimi, tiek Ianu. Tačiau po kietuolio išoriniu kiautu – ir jautrus.
Kiti veikiantys šios istorijos asmenys (ar kaip juos pavadinti) – Iano ir Barlio mama Lorel, mamos simpatija – policijos pareigūnas kentauras Koltas Bronko, Mantikora ir… pusė tėčio.
Taigi – feministinis potėpis – stiprūs (nors ir atraplaniai) moteriški personažai. Lorel parodo, kad dėl savo vaikų gali padaryti bet ką – net jei tai reikštų, jog teks susigrumti su akmeniniu drakonu. Tokiu būdu atsiskleidžia ne tik jos motiniška meilė, bet ir tvirtas charakteris bei amazoniška prigimtis.
Šalia jos pagaliau savo tikrąją prigimtį atskleidžia ir jau visai susicivilizuoti spėjusi Mantikora – persų legendinė būtybė, panaši į egiptiečių sfinksą. Jos aprašymai nevienodi, tačiau filme ją matome turinčią liūto kūną ir galvą, ragus, didelius sparnus ir skorpiono uodegą.
Koltas Bronko šiame filme galėtų būti laikomas šiokiu tokiu antagonistu. Ne todėl, kad jis blogas – bet jau vien tas faktas, kad susitikinėja su jų mama, Ianui ir Barliui sukelia šleikštulį. O kur dar tas jo nerangumas ir amžinas bambėjimas Barlio atžvilgiu dėl šio „pilietinių akcijų“… Nekreipiant dėmesio į tai, kad Bronko – kentauras – galima sakyti, kad tai gana realistiškas tipažas.
Ir galiausiai – pusė tėčio. Pusė, nes tik tiek, burtui iki galo nesuveikus, pavyko grąžinti į gyvųjų pasaulį. O kadangi tai – tik apatinė pusė, tai toks tėtis negali nei matyti, nei girdėti – bet būtinai kur nors nuklysti. Toks savotiškai Adamsų šeimynėlės Daiktą primenantis personažas – negalintis kalbėti, tačiau galintis kitaip bendrauti, nelabai sąmoningas, bet pakankamai savarankiškas.
Žinoma, šalia viso to dar knibžda devynios galybės visokių kitokių fantastinių būtybių, stebinančių tiek savo išvaizda, tiek spalvomis, tiek elgesiu (pvz. baikeriai silfai).
Techniniai dalykai
Apie techninę šio filmo pusę labai daug išsiplėsti nereikia. „Pixar“ jau patys savaime yra animacijos kokybės ženklas ir viską įgyvendina nepriekaištingai. Spalvos, tekstūros ir animacija – puikios, kamera leidžia patirti ir skrydį, ir kritimą, ir aprėpia plačias panoramas, ir seka vingiuotais keliukais, ar perteikia vaizdą iš viršaus. Personažai čia nedainuoja, tačiau to ir nereikia – garso takelis ilgas ir dar užsivyniojantis, ir parinktas tikrai neblogai. Vienintelis priekaištas galbūt būtų dėl pagrindinio personažo – Iano: vaikis toks anoreksiškai liesas, kad šalia jo Barlis atrodo kokius keturis kartus storesnis; Iano galva (su reikšminga nosimi) gana smarkiai kontrastuoja su tokiu nugeibusiu kūneliu, ir natūraliai kyla klausimas, kaip kaklas atlaiko galvos svorį. Na, bet čia jau šalutiniai pamąstymai.
Filmą smagiai įgarsino aktoriai Tomas Hollandas (Ianas), Chrisas Prattas (Barlis), Julia Louis-Dreyfus (Lorel), Octavia Spencer (Mantikora), Melas Rodriguezas (Koltas Bronko).
Ir dar vienas kitas žodis apie tai, kas užšifruota filmo pavadinime. Originalusis angliškas pavadinimas „Onward“ neabejotinai yra nuoroda į kanadiečių studijos „Nine Dots“ sukurtą atvirojo pasaulio fantastinį vaidmenų žaidimą – „Outward“. Žaidimo esmė – išgyvenimas. Būtent čia galima rasti tiek mantikorą, tiek magijos kerus.
Reziumė
„Pirmyn“ – gražus ir nuotykingas pasakojimas apie brolišką ryšį ir mumyse pačiuose slypinčią magiją. Veiksmo ir nuotykių tiek daug, kad neleis nė minutės atsikvėpti – gal tai šiek tiek pakiša koją ir filmas nebesuvirpina širdies taip, kaip galėtų suvirpinti. Bet gražios spalvos, kruopščiai perteiktos tekstūros, nepriekaištinga animacija, geras kameros darbas ir puikus garso takelis bei gausios užuominos į popkultūrą (pradedant jau minėtu „Outward“, baigiant Hariu Poteriu ir Šreku) paverčia šį „Pixar“ kūrinį tikru kino malonumu. Tad dvejoti nėra ko – pirmyn žiūrėti „Pirmyn“!
