Pusryčiai pas tėtį

Breakfast at Papa's

Aš mieliau žiūriu fantastinius ir veiksmo filmus, bet taip jau išeina, kad gyvenimo ir filmų aprašinėjimo kelyje pasitaiko ir to, ką geriausiai galėtum pavadinti „šeimyninėmis komedijomis“. Kartais jų net gerų būna: ne visi režisieriai ir scenaristai tikisi, kad viską išgelbės filmo tema ar dvasia (dažnai tokių lūkesčių turi kičinio Kalėdinio šlamšto gamintojai). Su „Pusryčiais pas tėtį“ išėjo ne taip gražiai.

Julija (Katerina Špica) prieš dešimt metų apturėjo nuotykį, kurio rezultatu tapo dukrelė Alia (Luiza Gabriela Brovina). Mamytei, dirbančiai reklamos srityje, reikia važiuoti į Maskvą, dalyvauti svarbiame konkurse. Aliai reikia slapčia važiuoti į Maskvą, mat ten yra niekad nematytas jos tėtis (apie kurį kalbant nugirdo mamą): Aleksandras Titovas (Jurijus Kolokolnikovas), jaunas, prabangiai gyvenantis reklamos specialistas, po darbo neįpareigojančiai niurkantis blondinę bendradarbę. Ir staiga ant jo slenksčio išdygsta Alia, varžybose tenka susidurti su Julija (kurios visai suprantamai nepamena) ir dar vaidinti šeimyninį gyvenimą dėl didelio užsakymo. Šią savaitę Maskvoje liūdna nebus!

O salėje – kitas reikalas. Sėdi filmo apžvalgininkas ir galvoja „o tai ką man rašyt reikės?“, nes vidutiniški filmai yra patys baisiausi savo vidutinumu. Va iš visiškai baisių filmų tai gali šaipytis iki nukritimo, o gerus – išaukštint (bei nepamiršt pažymėt pelnytos kritikos). „Pusryčiai pas tėtį“… yra. Yra Titovas, kurio skusta marmūzė filmo plakatą paverčia „Transporterio“ reklama (koks sutapimas, kad aktorius vaidino paskutinėje šios serijos dalyje). Kai visi kiti reklamos kūrėjai, dalyvaujantys konkurse atrodo kaip kūrybininkai, jis atrodo kaip kietas bičas. Matyt, taip vidutiniam piliečiui Rusijoje parduodama Paskutinė Priimtina Kūrybinė Pozicija – reklamos darytojai yra tie, kurie sukasi naujajame kapitalizmo katile. O jei dar turi gerą butą, BMW ir blondinę, tai atrodo artimesni ir vaiką į filmą atvedusiam tėtukui, kuris dredų ar kanalų ausyse neatleistų ir į savo svajones nepriimtų. Gal dėl to ir visos filmo metu „sukurtos“ reklamos atrodo labai nevykę. Net ir ta visiškai nesąmoninga „Birutės“ reklama geresnė.

Ne tai, kad pats filmas daug geriau sukarpytas. Kokius tris-keturis kartus pasikliaujama montažais. Baisiausia tai, kad vienas iš jų turi parodyti, kaip tarp mūsų mamytės ir mūsų Titovo (tokio gero žmogaus, kad savo meilužę visada pavarde vadina, nors ji to prašė nedaryt) atsiranda ryšys, santykiai ir chemija, nepaisant to, kad visą laiką ekrane ir dar to paties montažo pradžioje jie primygtinai pykstasi. O dar ir pats montažas nukirptas tokioje vietoje, kad žiūrovui lieka tik dar daugiau klausimų. Ne tai, kad filmas turėjo įsisprausti į laiko rėmus – kitaip būtų galėję pašalinti visus tuos turistinius Maskvos kadrus, kurių filmui vargiai ar reikia. Dar galėtų ir nurėžti kelias minutes pabaigos, kuriomis tariamai užrišamos palaidos gijos ir parodoma, kad visiems baigėsi gerai, net ir tai pačiai meilužei, su kuria Alia pykosi grynai iš reikalo suvesti šį naujai atrastą, nelabai pažįstamą ir tikrai ne tokį žavingą tėtį su savo tarsi iš „Instagram“ plaukusia mama.

Alia irgi yra juokinga savaime. Nesiimsiu aiškint, kaip dešimtmetė turėtų elgtis ir kalbėti – apie vaikus žinau tik tiek, kad tokiame amžiuje alkoholio neparduoda ir į kariuomenę neima. Ir dažnas vaidinti nemoka, kaip mūsų Alios aktorytė. Į filmą ją paėmė dėl to, kad jos „anime“ sindromo akys derėjo su apvaliais skruostukais ir pūstomis lūpytėmis. Tereikėjo pridėti metrą garbanų, ir jau vaikas nors ant atviruko ar svetainės reklamos dėk. Deja, savo žodžius skaito ji nelabai gerai, o juokiasi dar prasčiau. Ne tik šypsena atrodo netikra, bet ir juokas yra iš fonogramos. Siaubas!

Aleksandras Titovas taip pat ne itin smagus veikėjas. Jis turi būti kietas vyrukas, sėkmingas viengungis, bet kažkokio žavesys ar žmogiškumas jame atskleidžiamas tik tada, kai to reikia scenose su Alia. Kitaip gali galvoti ko ji čia tiek stengiasi! Julija, tuo tarpu, yra tam, kad būtų svajinga ar verktų ir nors Katerina Špica atrodo kone tikra fėja, su verkimu filme jai yra kiek sunkiau. Gal tose scenose turėjo pagalvoti apie scenarijų, būtų padėję. Vis tik amžinas trečiaplanių vaidmenų atlikėjas Valentine Pelka yra įdomus matyti ekrane. Kita vertus, įdomu klausytis koks natūralus Kolokolnikovo anglų kalbos gebėjimas!

„Pusryčiai pas tėtį“ yra geriausiu atveju pusėtinas filmas apie šeimyną, kurios neturėtų būti ir apie reklamas, kurios vargiai tiktų regioninei televizijai. Turbūt akivaizdžiausias ir keisčiausias aktoriaus samdymo tik dėl išvaizdos pavyzdys, kurio geriausias juokelis buvo apie pieną dribsniams.

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles