MĖNESIO REŽISIERIUS. Šindlerio sąrašas

Schindler's List

Antrasis pasaulinis karas tiek XX-ą amžių, tiek visą žmonijos istoriją paženklino viena didžiausių ir sunkiausiai gyjančių žaizdų. Dabar apie šio karo ir karo nusikaltimų aukas liudijantys skaičiai kadaise buvo gyvi žmonės. Dedamos pastangos, kad jų vardų neužneštų laiko dulkės – dokumentinė medžiaga, prisiminimai, liudytojų pasakojimai išsaugomi knygose. Nieko nuostabaus, kad šis tragiškas laikotarpis yra neišsemiamas šaltinis ir kino kūrėjams. Tačiau čia slypi savotiški spąstai – holokausto tematikos filmas praktiškai visada garantuoja sėkmę, tačiau gerbiant karo aukų atminimą būtina sugebėti išbalansuoti, nesubanalinti patirtų siaubingų išgyvenimų ir į esamą istorinę ar ja paremtą medžiagą pažiūrėti itin jautriai. Galbūt todėl amerikiečių režisierius Stevenas Spielbergas, įsigijęs teises statyti filmą pagal australų rašytojo Thomaso Keneally‘io istorinę knygą „Šindlerio sąrašas“, iš pradžių dvejojo ir manė nesugebėsiąs tinkamai sukurti tokios tematikos filmo. Todėl šį projektą iš pradžių siūlė lenkų režisieriui Romanui Polanskiui. Šis atsisakė dėl pernelyg skausmingos asmeninės patirties – jis pats iki aštuonerių metų amžiaus gyveno Krokuvos gete ir likvidacijos dieną jam pasisekė iš ten pabėgti. Kurti šį filmą taip pat buvo siūloma Martinui Scorsesei – šis atsisakė, kadangi, jo nuomone, tokio projekto imtis turėjo žydų kilmės režisierius. Sidney Lumetas atsisakė, kadangi panašios tematikos filmą jau buvo sukūręs 1964 m. – „Lombardininkas“ (angl. „The Pawnbroker“) Galiausiai Billy‘is Wilderis, kuriam taipogi buvo siūloma režisuoti „Šindlerio sąrašą“, įtikino S. Spielbergą patį imtis šio projekto, nors vėliau, šiam jau pradėjus filmavimą Krokuvoje, buvo apsigalvojęs.

Nors S. Spielbergas kilęs iš Ukrainos žydų šeimos ir gimė 1946 m., iš tikrųjų nei jo tėvams, nei seneliams neteko bėgti nuo II pasaulinio karo negandų – į Naująjį žemyną jie atvyko dar pačioje XX a. pradžioje kartu su srautu kitų ekonominių migrantų iš Europos, siekusių čia užsidirbti. Be to ilgą laiką S. Spielbergas savotiškai ignoravo žydų bendruomenę, tad „Šindlerio sąrašas“ tapo savotišku atsipašymu. Šiam filmui jis kaupėsi maždaug dešimt metų – 1983 m. būdamas 37-erių prie aukščiau minėtų dvejonių prisidėjo dar ir tai, kad S. Spielbergas nesijautė pakankamai subrendęs tokiam filmui. Kaip paaiškėjo vėliau, toks būgštavimas nebuvo visai iš piršto laužtas – slegiančią filmo atmosferą buvo sunku ištverti, todėl S. Spielbergas po filmavimų stengdavosi kaip įmanoma išsklaidyti niūrią nuotaiką ir nesileisti jos pagaunamas. Galutinis rezultatas pranoko lūkesčius. Verta nepamiršti dar ir to, kad „Šindlerio sąrašą“ S. Spielbergas filmavo iš karto vos tik pabaigęs „Juros periodo parką“ (angl. „Jurrasic Park“) – abu šie filmai pasirodė 1993 m., nors kitam režisieriui gal ir vieno jų būtų pakakę įprasminti viso gyvenimo kūrybą. „Šindlerio sąrašas“ nominuotas vienuolikai Oskarų, iš kurių septynios nominacijos virto apdovanojimais (geriausias filmas, geriausias režisierius, geriausias adaptuotas scenarijus, geriausias kameros darbas, geriausios dekoracijos, geriausias montažas, geriausias garso takelis).

1939 m. rugsėjis, Antrojo pasaulinio karo pradžia, Lenkija. Krokuvoje vietinius ir aplinkinių miestų žydus nacistinės Vokietijos kariuomenė verčia registruotis ir kraustytis į uždarą geto teritoriją. Nacių partijos narys vokietis Oskaras Schindleris (akt. Liam Neeson), papirkęs keletą įtakingų Vermachto ir SS narių, įsigyja emalės fabriką. Sau į pagalbą Šindleris pasikviečia žydą buhalterį Itzhaką Sterną (akt. Ben Kingsley), turintį ryšių su juodąja rinka. Jo padedamas Schindleris gauna fabrikui finansavimą ir jame dirbti samdo žydus, kadangi šių darbo jėga pigesnė, o Sternas savo ruožtu pasirūpina, kad kuo daugiau žydų čia patektų. Gudrus ir išmintingas Schindleris sumaniai laviruoja ir visada išlaiko gerus santykius su aukštais nacių pareigūnais. Kiek vėliau, stebėti kaip vyksta Plašovo koncentracijos stovyklos statybos darbai, į Krokuvą atvyksta antrasis SS leitenantas (Untersturmführer) Amonas Goethas (akt. Ralph Fiennes). Baigus koncentracijos stovyklos statybą Korkuvos getas likviduojamas…

„Šindlerio sąrašas“ yra laikomas vienu tų filmų, kuris priartėjo prie siaubingos holokausto realybės. Nesubanalintai ir nesupopsintai (kuo buvo kaltinamas italas Roberto Benigni už savo juostą „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bela“, 1997 m.)), atskleisdamas laikmečio žiaurumą, tačiau nesimėgaudamas smurtu ir nedarantis iš jo kulto „Šindlerio sąrašas“ palieka nepaprastai gilų įspūdį ir pėdsaką. Juodai balta juosta nufilmuota tokia maniera, kad kai kuriais momentais netgi priartėja prie dokumentikos – taip tikroviškai. Maža to – galbūt nuskambės kiek paradoksaliai, tačiau tai kartu ir labai gražiai nufilmuota juosta. Vėlgi pavyksta išgauti tokį efektą, jog atrodo, kad stebėtume ne XX a. pabaigos, o ketvirtojo ar penktojo dešimtmečio filmą. Tokį įspūdį sugeba išgauti ir lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowsskio drama „Ida“ (2013 m.).

Filmuoti šią juostą juodai baltą S. Spielbergas nusprendė iš pat pradžių. Jo nuomone, nė negalėjo būti kitaip. Anot režisieriaus, holokaustas buvo gyvenimas be šviesos, o jam pačiam spalvos simbolizuoja gyvenimą. Todėl spalvomis sužaidžiama tik tam tikrais momentais. Ypač į akis krinta juodai baltoje aplinkoje išsiskirianti maža žydų mergaitė raudonu paltuku. Neplanuotai šis epizodinis personažas įgijo tikros asmenybės – Romos Ligockos, gyvenusios Krokuvos gete, – bruožų. R. Ligocka vaikystėje dėl šio spalvingo rūbo, kurį dėvėjo, buvo žinoma kaip mergaitė raudonu paltu. Tačiau be šio atsitiktinio panašumo su realiu asmeniu, filme raudonu paltuku vilkinčios mergaitės pasirodymas yra daugiau simbolinis – O. Schindleris mato ją ryškiai išsiskiriančią minioje ir vėliau atpažįsta būtent pagal jos dėvimo drabužio spalvą. Anot S. Spielbergo ši scena referuoja į pasyvią aukščiausių JAV pareigūnų reakciją į Europoje vykdomą genocidą. „Tai buvo taip akivaizdu, kaip gatvėje einanti maža mergaitė, vilkinti raudoną paltą, tačiau vis tiek nieko nebuvo daroma, kad vokiečių geležinkeliai būtų susprogdinti. Nieko nebuvo daroma, kad Europos žydų naikinimas būtų bent pristabdytas“. Taip pat yra paaiškinimų, kad šiuo atveju raudona spalva simbolizuoja nekaltumą, viltį ir per holokaustą nužudytų žydų kraują.

Kitas S. Spielbergo naudojamas simbolis – žvakės. Filmo pradžioje jos dega per šabą, tačiau po kelių akimirkų jų smilkstančios dagtys pavirsta Aušvico kamino dūmais. Tačiau filmo pabaigoje tų pačių žvakių liepsna jau yra šilta ir teikianti viltį. Panašiai apie ugnį – vienu atveju nešančią pragaištį, kitu – teikiančią šilumą – mąsto ir pagrindinis amerikiečių rašytojo Ray‘aus Bradbury‘io antiutopijos „451◦ Farenheito“ personažas Gajus Montegas: „jis nežinojo, kad ugnis gali šitaip atrodyti, niekada kaip gyvas nepamanė, kad ji gali ne vien atimti, bet ir duoti“. Savo ruožtu vanduo kitose scenose, manoma, simbolizuoja išsigelbėjimą.

Filmas remiasi tikra tikrų žmonių, tikrų gyvenimų istorija. Vokietis Oskaras Schindleris (1908 – 1974 m.) buvo pramonininkas, šnipas, nacių partijos narys. Tačiau jo vardas į istoriją įrašytas dėl kitų priežasčių. Būtent jo dėka per Antrąjį pasaulinį karą buvo išgelbėta 1200 žydų – O. Schindleris juos įdarbino emalės fabrike, vėliau, prisidengęs dingstimi, kad būtent šie darbininkai jam reikalingi amunicijos fabrike Briuniltse, veikdamas tiek teisėtais, tiek neteisėtais būdais – papirkinėdamas nacių pareigūnus – organizavo jų perkėlimą į šį, dabartinės Čekijos teritorijoje esantį miestą. Per visą laikotarpį fabrikas nepagamino nei vieno tinkamo ginklo, tačiau kažkaip pavyko išsilaikyti iki karo pabaigos. 1963 m. O. Schindleriui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas (1994 m. šis vardas suteiktas ir O. Schindlerio žmonai Emiliai Schindler).

Tad O. Schindlerio ir jo išgelbėtų žydų, vadintų ir vadinamų Schindlerjuden, istorija yra tikra ir nedaug pakeista. Tikras ir pagrindinis antagonistas – antrasis SS leitenantas Amonas Goethas (Göthas). Ypatingu žiaurumu ir nežmonišku elgesiu su kaliniais garsėjusį A. Goethą net patys naciai buvo atleidę iš pareigų. A. Goethui žudymas buvo pramoga – filme rodoma scena, kai jis iš savo vilos balkono šaudo į atsitiktinius žydų praeivius nėra išgalvota.

Šiam filmui S. Spielbergas rinkosi tuo metu dar mažai žinomus aktorius. Nors į pagrindinį vaidmenį pretendavo ir Melas Gibsonas bei Kevinas Spacey‘is (švedas Stellanas Skarsgårdas ir amerikietis Harrisonas Fordas atsisakė vaidmens – šis motyvavo tuo, kad rimtame filme žiūrovams vis tik būtų sunku jo veidą atsieti nuo Indianos Džounso personažo), vaidmuo galiausiai atiteko britui Liamui Neesonui. Jo priešininką įkūnija kitas britų aktorius Ralphas Fiennesas (šiam vaidmeniui buvo svarstoma ir Timo Rotho kandidatūra).

Iš esmės tai du stiprūs, tačiau labai skirtingi vaidmenys – ir skirtingi ne tik ir ne tiek įkūnijamomis vertybėmis, bet ir tuo, kaip šie personažai atskleidžiami. L. Neesono vaidinamas O. Schindleris nėra vienaplanis – jis turi daug veidų, jam nesvetimos žmogiškos emocijos ir silpnybės – galima matyti jį ir valdingą, ir supykusį, ir hedonistiškai besimėgaujantį jam prieinamo gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau nuo tam tikro momento įvyksta emocinis lūžis ir O. Schindleris išgyvena pasikeitimą. T. y., to O. Schindlerio, kokį matome filmo pradžioje, pabaigoje nebelieka – jei iš pradžių jis samdė žydus dėl to, kad tai buvo pigi darbo jėga, galiausiai jis pripažįsta – nebuvo įmanoma jų negelbėti. Iš esmės O. Schindleris elgiasi kaip ir gerokai vėliau – beveik po dvidešimties metų – kito S. Spielbergo sukurto biografinio filmo – „Linkolnas“ („Lincoln“, 2012 m.) – pagrindinis veikėjas JAV prezidentas Abrahamas Licolnas – siekdami savo tikslo abu jie elgiasi neteisėtai, tačiau tuo pačiu tai yra vienintelis kelias pasielgti teisingai.

Savo ruožtu R. Fienneso įkūnytas A. Goethas yra tarsi pati blogio inkarnacija. Tačiau vaidmuo nemažiau sudėtingas ir pareikalavęs didelių aktoriaus pastangų. R. Fienneso vaidinamas A. Goethas atsiskleidžia tamsiausiomis žmogiško žiaurumo apraiškomis. Rezultatas pranoko lūkesčius – konsultacijai dėl kelių scenų pakviesta viena iš išgyvenusiųjų Schindlerio žydų Mila Pfefferberg pradėjo nevalingai drebėti – taip neįtikėtinai R. Fiennesas buvo panašus į tikrąjį A. Goethą.

Ypatingą filmo meniškumą šiuo atveju itin smarkiai nulėmė techninė pusė. „Šindlerio sąrašas“ – tai pirmasis filmas, kuriame S. Spielbergas dirbo kartu su Januszu Kaminskiu – būtent tada prasidėjo šių dviejų kino profesionalų ilgametis bendradarbiavimas. Juostoje derinami ilgi ir trumpi kadrai, stambūs planai, mobilia kamera nufilmuotos scenos, didelis dėmesys skiriamas kadrų kompozicijai. Apgalvoti kadrai fiksuoja miesto panoramą, paniką ir chaosą, galiausiai – keistai trikdantį fizinį artumą. Vaizdą puikai papildo, o reikiamais momentais – ir sustiprina Johno Williamso muzika. Iš tikrųjų šiame filme garso įtaka panaudojama netgi trimis skirtingais būdais – dramatiški ar širdį veriantys garsai derinami prie atitinkamų vaizdų, arba parenkamas šokiruojantis kontrastas – žiaurių vaizdų fone skamba vaikų choro atliekama daina; galiausiai, kai bet koks garsas skambėtų banaliai, vaizdai keičiasi tyloje.

„Šindlerio sąrašas“ – stiprus ir jautrus filmas, solidus paminklas holokausto aukoms. Tai juosta, beveik be pagražinimų prisiartinanti prie autentiškų išgyvenimų ir perkelianti juos į ekraną. Vis tik kažkokiu būdu S. Spielbergui pavyko ne tik kartais bauginančiai priartėti prie dokumentinio filmo įspūdžio, bet ir suteikti juostai savotiško poetiškumo. Žiaurumas ir nužmogėjimas čia pasitarnauja kaip fonas išryškinti žmoniškumui. Žiaurumas šiame filme atlieka „apvalančio žiaurumo“ paskirtį – tai sukrečiantys vaizdai, po kurių norisi daryti viską, kad tik niekam niekada daugiau to netektų išgyventi.

9.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles