MĖNESIO REŽISIERIUS. Pagauk, jei gali

Catch Me If You Can

2002 m. Stevenas Spielbergas po dviejų fantastinių filmų („Įspėjantis pranešimas“/ angl. „Minority Report“, 2002 m. ir „Dirbtinis intelektas“ / angl. „Artificial Inteligence: AI“, 2001 m.) grįžo prie kiek realesnių dalykų – žiūrovams pristatė biografinį kriminalinį filmą „Pagauk, jei gali“ (angl. „Catch Me if You Can“). Žinia, amerikiečiai mėgsta savo filmų herojais paverti įvairaus plauko sukčius. Šis filmas – ne išimtis; jo pagrindu tapo tikra Franko Abagnale‘o Jaunesniojo gyvenimo istorija. Tiesa, S. Spielbergas nebuvo pirmasis kandidatas režisuoti filmą – istorija domino tokius režisierius kaip Gore‘as Verbinskis, Davidas Fincheris, Lasse Halströmas, Milošas Formanas. Vis tik autorinės teisės į šią istoriją galiausiai atsidūrė S. Spielbergo (o jei tiksliau – jo kompanijos rankose). Neoficialiai „Pagauk, jei gali“ užbaigia S. Spielbergo „bėgančio žmogaus“ trilogiją, į kurią patenka jau minėti „Įspėjantis pranešimas“ ir „Dirbtinis intelektas“.

1963 m., JAV. Penkiolikmetis paauglys Frenkas Abagneilas Jaunesnysis (akt. Leonardo Di Caprio) kartu su tėvais gyvena Naujojoje Rošelėje, Niujorko valstijoje. Jaunasis Frenkas savo tėvą (akt. Christopher Walken) laiko sektinu pavyzdžiu ir jo žavisi, tačiau netrukus paaiškėja, kad dėl mokesčių vengimo šeima turi parduoti savo namą ir kraustytis į nedidelį butą. Frenkui tenka pakeisti mokyklą, tačiau sumanus vaikis nepasimeta, ir, patekęs į gana keblią situaciją, leidžiasi į savo pirmą avantiūrą, kuri paaiškėja tik po kurio laiko. Tuo pačiu metu griūva Frenko tėvų santuoka – priverstas apsispręsti, su kuo pasilikti – su mama (akt. Nathalie Baye) ar tėčiu – Frenkas pabėga iš namų. Čia prasideda jo didieji nuotykiai, išradingumu ir drąsa pranokstantys vienas kitą. Pradėjęs nuo elementaraus čekių klastojimo, Frenkas šioje srityje „tobulėja“ itin sparčiai – apsimesdamas tuo, kuo nėra, jis nesikuklina iš kiekvienos situacijos išpešti tiek, kiek tik įmanoma. Tačiau savaime suprantama, toks gyvenimas ilgai tęstis negali – jo suktybėmis susidomi FTB su agentu Karlu Hanračiu (akt. Tom Hanks) priešakyje.

Nors daugeliu atvejų „Pagauk, jei gali“ yra klasifikuojamas kaip kriminalinė biografinė drama, vis tik tai nėra rimtas ir niūrus filmas. Filmo tonas lengvas ir žaismingas, o humoro jame tiek, kad tikrai galėtų pretenduoti jei ne į komedijos, tai bent jau komiškos dramos kategoriją. Draminis elementas sėkmingai paslėptas šiek tiek giliau – jis atsiskleidžia per Frenko santykius su tėvais, ar, jei tiksliau, ilgainiui silpnėjantį ryšį, juk iš esmės Frenkas yra labai vienišas vaikas.

Filme pasistengta atkurti vaizduojamo laikmečio atmosferą. Tam pasitarnauja ne tik kostiumai ir dekoracijos, bet ir atitinkamai parinktas koloritas. Į juostą visai natūraliai įterptos kitų filmų ištraukos – pavyzdžiui, ekrane šmėkšteli keli kadrai iš „Auksapirščio“ (angl. „Goldfinger“, 1964 m. – tai S. Spielbergo, didelio agento 007, gerbėjo duoklė Bondiadai).

Pagrindinis vaidmuo patikėtas Leonardo DiCaprio. Tuomet jam jau buvo 28-eri, tačiau vaikiško veido aktoriui amžius netapo kliūtis suvaidinti kone perpus jaunesnį paauglį. Kiek ironiška, kadangi tikrasis F. Abagnale‘as būdamas jauno amžiaus atrodė vyresnis. Tiesa, L. DiCaprio nebuvo pirmasis pasirinkimas šiam vaidmeniui – pirmiausia S. Spielbergas galvojo apie Johnny Deppą. Panašiai nutiko ir su kitu šio filmo personažu – nerangaus FTB agento K. Hanračio vaidmuo iš pradžių buvo siūlomas „Sopranui“ James‘ui Gandolfini‘ui, tačiau galiausiai S. Speilbergui teko kviestis ne kartą išbandytą ir patikimą savo filmų aktorių Tomą Hanksą (iš viso T. Hanksas vaidino keturiuose S. Spielbergo filmuose: „Gelbstin eilinį Rajeną“ (angl. „Saving Private Ryan“, 1998 m.), „Pagauk, jei gali“, „Terminalas“ (angl. „The Terminal“, 2004 m.) ir „Šnipų tiltas“ (angl. „Bridge of Spies“, 2015 m.)). Be šio pagrindinio tandemo, tikrai įsimintiną antraplanį vaidmenį suvaidino Christopheris Walkenas – jis įkūnijo Franką Abagnale‘ą Vyresnįjį. Moterys šiame filme lieka kiek nuošaliau, bet vis tik paminėtini prancūzės Nathalie Baye, vaidinusios Frenko mamą Paulą, bei Amy Adams, sukūrusios visiškai lolitišką seselės Brendos personažą, pasirodymai.

Techninė pusė, kaip ir galima tikėtis, yra gera. Kitoje kameros pusėje stovėjo ne prie vieno ir ne prie dviejų S. Spielbergo filmų prisidėjęs vaizdo režisierius Januszas Kamininskis. Kamera juda greitai ir mobiliai, vaizdinės užuominos tampa iškalbingesnės už žodžius, panaudota viena kita filmavimo gudrybė. Montažas nėra visiškai chronologiškas: iš filmo „dabarties“ momento ne tik šokinėjama į praeitį, bet ir ta pati „dabartis“ plėtojasi dar ir sava eiga. Toks formatas, atsižvelgiant į bendrą filmo toną ir tempą, nemaišo, tačiau tam buvo paaukota intriga ir kulminacinis momentas – lyg detektyvas, kurio pradžioje pasakoma, kuo viskas baigėsi, ir toliau atskleidžiama, kokiu būdu nusikaltimas buvo išaiškintas. Taigi „Pagauk, jei gali“ iš esmės yra filmas daugiau ne apie „ką“, o apie „kaip“. Muziką šiam filmui kūrė kitas ištikimas S. Spielbergo bendražygis kompozitorius Johnas Williamsas. Pagrindinis refrenas lydi jau intro titrus, o paskui vis atsikartoja. Neįkyrus motyvas įsilieja į bendrą filmo ritmą.

„Pagauk, jei gali“ – kiek netikėtu kampu pateikta biografinė kriminalinė istorija, neretai įgyjanti ir komedijos bruožų. Puiki aktorių komanda, dinamiškas tempas, nenuspėjamas siužetas ir fantazija bei drąsa žavinčios pagrindinio personažo avantiūros, stipri techninė pusė, šį filmą paverčia smagiu ir įtraukiančiu reginiu. Galima netgi sakyti, kad su šiuo filmu S. Spielbergui pavyksta pasiekti dabar jau gana retą derinį – kokybišką ir atraktyvų filmą, tuo pačiu išlaikant ir aukštą lygį, ir patrauklumą žiūrovams.

8.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles