Neišjunk šviesos

Kino siaubo žanro virtuozas Jamesas Wanas ne tik puikiai režisuoja, ką jis jau įrodė su antrąja „Išvarymo“ dalimi, tačiau taip pat sėkmingas prodiusuoja mažo biudžeto filmus tuo pačiu ieškodamas naujų talentų. Vienas iš jo atradimų tapo YouTube kanale įkelto sensacingo trumpametražio filmo „Neišjunk šviesos“ kūrėjas Davidas S. Sandbergas, kuriam žymusis režisierius ir kompanija „Warner Bros.“ davė šansą perkelti visą trijų minučių trukmės filmuke parodytą istoriją į didžiuosius kino ekranus.

Apie ką mes čia…

Palikusi gimtuosius namus, Rebeka nenori prisiminti to, kas atsitiko jos vaikystėje, tačiau praeities šešėliai negali jos palikt ramybėje. Būtent tą patį košmarą išgyvena jos mažasis broliukas Martinas, kuris tikina, jog jo ir mamos namuose gyvena dar kažkas – kažkas baisaus ir nemėgstantis šviesos…

Kūrinio vidus

Kai prie bet kokio kino projekto savo rankas prideda Jamesas Wanas, galima laukti išties įdomių ir intriguojančių darbų, tačiau jie ne visada pasiteisina, kai siaubo žanro genijus užima tik prodiuserio pareigas. Kaip pavyzdį galima paminėti „Anabelę“ ar trečią „Tūnąs tamsoje“ dalį, kurie ne tik nusileido originaliems projektams, bet kartu tapo vienais iš metų nusivylimų minėtame žanre. Šiuo atveju viskas yra kitaip. Tai ypatingai taiklus J. Wano šūvis atrandant Davidą S. Sandbergą, kuris ypatingai stipriai debiutuoja pilnametražiame kine.

Nors tema apie nekviestą svečią iš ano pasaulio iš pirmo žvilgsnio atrodo nuvalkiota, tačiau pats istorijos pateikimo būdas vertas dėmesio. Pats filmas prasideda gana įtemptai, todėl jau per pirmas keletą minučių galime patirti neblogą išgąstį. Būtent toks pasakojimo modelis labiausiai veikia žiūrovą ir kartu jis nenusigręžia nuo klasikinio siaubo žanro filmų pateikimo. Kartu, tokia pradžia suteikia intrigos visai būsimai siužetinei linijai. Ši intriga žiūrovus lydi iki pat filmo vidurio, po kurio tampa aišku, kodėl namuose atsirado pabaisa ir kokį ryšį ji turi su šeima, pas kurią apsigyveno. Taip pat pats Dianos (pabaisos, kuri terorizuoja vaikus ir jų mamą) įvaizdis sukelia šiurpą, o jos veiksmas – išgąstį. Ir tai gerai, nes pripažinkime – gi ne kiekvienas šiuolaikinis filmas gali bent vieną kartą išgąsdinti sėdint peržiūroje kino salėje. Ši juosta tą gali – ir ne vieną, ir ne du kartus.

Žinoma, pats pasakojimas labai nusileidžia Jameso Wano režisuotų filmų įdomumui ir profesionalumui, tačiau šis filmas tai išties pagirtinas žanro pavyzdys. Jame viskas vyksta greitai, tačiau kartu ir su gana logiškais paaiškinimais. Netrūksta įtemptų ir kvapą gniaužančių scenų, kurias pagardina taip vadinami „siaubo šokliai“. Herojai taip pat nekelia diskomforto. Kiekvienas iš jų savaip atsiskleidžia. Sužinome herojų praeities ir dabarties paslaptis, o taip pat stebime jų nelygia kovą su Diana. Galiausiai, prieiname prie pat finalo, kuris šiek tiek šokiruoja, tačiau kartu jis gali būti nuspėtas. Bet čia jau žiūrovų atidumas gali prie to prisidėti. Apibendrinant, tai kokybiška ir nenusibostančiai papasakota istorija, kurią verta pamatyti tik kine.

Techninė juostos pusė

Kaip ir įprasta tokio žanro projektuose, didžiausias dėmesys skiriamas garso efektams ir pačiam garso montažui. Jis čia labai stiprus, ypatingai, jeigu kalbėsime apie staigias ir įtampos kupinas scenas. Taip pat gerai sužaista su kamera, todėl tam tikrais momentais pasidaro išties baisu, nes nežinia, iš kokio kampo gali išlįsti Diana ir mus gerai pagąsdinti.

Prie visos nejaukios ir šiurpios atmosferos prisideda ir garso takelis, kuris viso filmo metu gal ir nelabai įsimenamas, tačiau jis puikiai dera prie kiekvienos rodomos scenos. Taip pat geras ir pats vaizdo montažas, kurio dėka gauname vientisą ir kartu kokybiškai sukaltą pasakojimą.

Filme netrūksta ir specialiųjų efektų, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas Dianos grimui. Šiurpokai atrodanti panelė gali sukelti nemalonius pojūčius kaip kadaise buvo su „Skambučio“ pažiba Samanta.

Aktorių kolektyvinis darbas

Iš aktorių daug reikalauti tokio pobūdžio filmuose nereikia, gi ne Oskarams ruošiasi, tačiau bent jau įtikinti žiūrovą jie turi. Ir tą jie padarė išties gerai.

Ypatingai galima padėkoti Maria Bello už visai neblogą pasirodymą mamos amplua. Taip pat šauniai suvaidino jaunasis Gabrielis Batemanas, kuriam atiteko didžiausia našta perkelti patirtą siaubą į kino ekranus. Pagrindiniuose vaidmenyse atsidūrę Teresa Palmer ir mergaitėms, kurios kino salėje seilėsis, pritaikytas Alexandras DiPersia. Jie abu pasirodė visai neblogai, tačiau jų vaidyba nublanko prieš jau minėtus aktorius.

Verdiktas

„Neišjunk šviesos“ – pakankamai geras ir baisus prodiuserinis Jameso Wano projektas, kuris nors ir neįneša jokių naujovių į žanrą, tačiau savo specifika ir įtraukiančiu siužetu su išties baisiais momentais sugeba neblogai išgąsdinti, o tas yra labai svarbu šiuolaikinio siaubo žanro rėmuose.