„Narkomanas, sukčius, seksoholikas ir policininkas“

Filmų apie jaunimą su stipria socialine potekste kūrėjas, britų režisierius ir prodiuseris Jon S. Bairdas, po itin sėkmingo ir jau kultiniu vadinamo filmo „Kaasas“ pasirodymo, padarė sau ilgą, penkerių metų pertrauką ir tik dabar su trenksmu sugrįžta su dar vienu įdomiu projektu. Režisierius pristato „Traukinių žymėjimo“ autoriaus Irvino Welscho ketvirtą pilnametražę knygos ekranizaciją, kuri taip pat stipriai šokiruos kaip ir jos pirmtakai.

Kino kūrėjas kviečia tik suaugusią auditoriją pamatyti, kokį poveikį žmogaus psichikai turi alkoholis, narkotikai, seksas ir iškrypimas, todėl žiūrovų lauks itin sunkus ir tamsus pasakojimas apie purvino policininko dalią.

Apie ką mes čia…

Korumpuotas škotų policininkas Briusas gyvena taip, lyg pats būtų už įstatymo ribų. Jis vartoja narkotikus, daug geria, daro įvairius nusikaltimus, miega su savo draugų žmonomis, bet svarbiausia, jog jis daro viską, kad tik gauti paaukštinimą pareigose. Po žiauraus japonų studento nužudymo, Briusas turi šansą parodyti save ir iškovoti taip geidžiamą darbą.

Kūrinio vidus

Kas yra susipažinęs su Irvino Welscho kūryba ir matęs bent šedevru pripažintą „Traukinių žymėjimą“, tam ši juosta turėtų palikti ne mažesnį įspūdį. Žinoma, lyginti šiuos abu filmus nėra sąžininga, visgi Danny‘is Boyle‘as išspaudė iš literatūrinio kūrinio viską kas įmanoma, o čia situacija šiek tiek kitokia. Pati knyga „Purvas“ labai silpna ir neturinti tokio šarmo, todėl daug kas įvardija ją, kaip pačią blogiausią rašytojo karjeroje, tačiau kaip ten bebūtų, pats filmas sukurtas labai preciziškai, todėl jeigu lyginsime knygą su ekranizacija, tai antroji tampa geresniu variantu. Labai retas atvejis, kai filmas tampa geresnis už knygą, tačiau tai kartu ir džiugu, jog tenka nenusivilti pamatytu vaizdu.

Prasidėjus filmui ir pamačius jo pirmą sceną galima buvo suprasti, jog laukia stiprus ir šiek tiek šokiruojantis savo vaizdais darbas. Policininko įvaizdis, kurį įkūnija Briusas, labai primena du žinomus kino veikėjus, kurie irgi savo poelgiais sugebėjo įsiminti viso pasaulio žiūrovams. Kalbama, žinoma, apie legendinį Harvey‘io Katelio pasirodymą 1992 metų filme „Blogas leitenantas“, kurį visai neseniai perkūrė ir galima sakyti ne taip jau ir blogai. Žinoma Nicholas Cage‘as buvo ne toks kietas, kaip kultinis Quentino Tarantino mylimiausias aktorius, tačiau nepadarė gėdos originalui. Taip pat Briusas priminė ir vieną žinomiausių Denzelo Washingtono suvaidintų personažų – detektyvą Alonzą iš „Išbandymų dienos“. Toks policininko tipažas labiausiai ir žavi filmuose, nes galima pamatyti tikrą purvą, be kokių nors pagražinimų ir pajausti tą niekingą pareigūnų darbą, kurie jie atlieka nematant vadovybei.

Siužetinės linijos pateikimas nėra užtemptas, viskas aiškiai ir sklandžiai vyksta, o žmonėms, kurie nėra skaitę knygos, bus nemažai staigmenų pateiktų filmo metu. Pats scenarijus irgi šaunus, todėl jo dėka veikėjai atskleidžiami tiesiog fantastiškai. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą gyvenimo požiūrį, todėl bendrai susumavus visus posakius į bendrą vaizdą, susidaro įspūdis, jog būtent Briuso dėka ir jo įtakos dėka jie egzistavo purviname pasaulyje. Argi ne tiesa, kai būni kompanijoje, o tave bando paversti bandos nariu. Režisierius, kaip ir ankstesniame savo filme, parodo socialinę žmonių pusę, todėl tiek santuokos svarba ar draugystė, sudaro filme nemažą dalį veiksmo.

Kaip ir turėjo būti, filmas kupinas riebių žodelių, neleistinų ir amoralių veikėjų veiksmų ir daugybės vulgarių scenų, susijusiu su seksu ir narkotikų propagavimu. Filmą tikrai nerekomenduojama žiūrėti paaugliams, kurie po tokių peržiūrų sugeba išsinešti dar ir kažką pozityvaus iš filmo. Nenuostabu, kad po tokių filmų, knygų, muzikinių klipų poveikio, atsiranda įvairiuose socialiniuose tinkluose fotografijos su suktukais rankose ir pasigyrimu prieš kitus, jog žolė tai geras atsipalaidavimo būdas. Dėl šito knygos autoriaus ir, žinoma, režisieriaus kritikuoti nereikia, filmas skirtas visgi suaugusiam žmogui.

Einant link finišo tiesiosios, galima šiek tiek sutrikti, nes išties filmo pabaiga turi puikią intrigą, o kartu nuostabiai susuktą siužetą, kuris primena geriausius detektyvinio žanro projektus. Pasibaigus juostai ir pamačius paskutinę ir labai simbolinę sceną, pasidaro sunku viduje, nes pajuntamas tas purvo kvapas, kuris taip tyliai skleidėsi visos peržiūros metu.

Techninė juostos pusė

Viena stipriausių juostos pusių, tai tiesiog nepriekaištingai pateiktas garso takelis, kuriame skambantys tokie kūriniai, kaip Billy‘io Oceano „Love Really Hurts Witout You“, „Davido Soulo „Silver Lady“, Tomo Joneso „Dr. Love“ ar Willsono Picketto „Born To Be Wild“, sukuria dar ir įsimintiną filmo atmosferą, kuri „veža“ nuo pradžios iki galo. Tokiais muzikiniais skambesiais filmas įgauna daugiau šarmo, o tuo juostos scenos sutvirtėja.

Filmo montažas geras, todėl daug atsakymų žiūrovas gauna atėjus filmo pabaigai. Tokiais sprendimais režisierius puikiai sugeba manipuliuoti filmo mėgėjais, kurie galiausia iš įtampos gauna puikią adrenalino dozę ir nuostabiai apgalvotą siužetinės linijos patiekimą.

Filmo operatorius irgi gana vaizdžiai viską apčiuopia, tačiau kelios scenos, kuriose dramatizmo kamuojamas Briusas ir viską griaunantis jo geriausias draugas, nebuvo įvykdytos atitinkamai vaizdžiai. Visgi filmas turi griežtą cenzą, tai galima buvo parodyti žymiai šiurpesnius vaizdus, kitokiu kameros rakursu.

Filmo garso montažas puikiai suderintas su garso takeliu, todėl bežiūrint filmą pasijaučia lengvumo ir adrenalino jausmas, kuris vėliau virsta į nemalonų pojūtį viduje. Kino kūrėjai sugebėjo pasismaginti su žiūrovu, todėl po peržiūros dar ilgai jaučiasi baimė pamatytiems vaizdams.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filme susirinko, tikrąja to žodžio prasme, visas britų kino žvaigždynas, todėl peržiūra tampa dar labiau malonesnė, kai ekrane žinomi aktoriai darė tokią nesąmoningą betvarkę, kurią sunku būtų rasti bent kiekvieno jų filmografijoje.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas, vienas pačių charizmatiškiausių ir talentingiausių naujos britų kino kartos atstovas Jamesas McAvoy‘us, dar kartą pasirodo tiesiog stulbinančiai. Labai maloni aktoriaus transformacija leidžia jam atsiskleisti iš visai kitokios perspektyvos, o svarbiausia, jos dažniausiai vaidinantis tik teigiamus personažus, jis čia jaučiasi lyg šėtonas žmogaus kailyje. Pašėlęs blogiukas, kuriam nėra lygių šioje įdomioje juostoje.

Filmą taipogi papildo ir toks smagus aktorius, kaip Jamie‘is Bellas, kuris visgi gauna čia labai epizodinį vaidmenį. Gaila, jog paskutiniais metais aktorius taip retai pasirodo didžiuosiuose ekranuose, visgi jis irgi turi nemažą talentą, kuris galėtų atsiskleisti dar labiau.

Eddie‘is Marsanas ir Jimas Briadbentas, tai dar viena filmo dovana žiūrovams, kurie gali pamatyti šiuos nuostabius aktorius iš visai kitos pozicijos. Šaunu, kad ir tokiuose mažo biudžeto projektuose, jie išlaiko savo profesionalumo lygi ir atitinkamai gerai įkūnija vaidinamus personažus.

Po tokio šaunaus ketvertuko, kiti aktoriai atrodo kaip marionetės režisieriaus rankose, tačiau ir jie susitvarko su savo užduotimi neblogai. Moterys sugeba vilioti savo dailiomis kūno formomis, vyrai pasipriešinti pagrindinio veikėjo šarmui, nors visiškai jiems to nepavyksta padaryti.

Verdiktas

„Purvas“ – tai nemalonus, tačiau labai žavus filmas, jog knyga, pagal kurią jis pastatytas, atrodo tiesiog blankiai, o dėka labai atvirų scenų ir neleistinų pagrindinio personažo veiksmų, juosta sugeba dar atsiskleisti ir kaip puiki mokymo priemonė, turinti stiprią socialinę potekstę kovai su degraduojančia visuomene.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles