„El Masturbator“
Kanadiečių kino kūrėjų komanda, režisierius Kenas Scottas ir scenaristas Martinas Petitas, 2011 metais pristatė gana įdomų ir juokingą projektą pavadinimu „Starbakas“, kuris taip patiko amerikiečių studijai „DreamWorks“, jog ši išpirko šio filmo teises ir anonsavo savo versiją. Žinoma, kaip ir būdinga Holivudui, už vairo atsistoja tie patys originalios juostos kūrėjai, todėl jaudintis dėl autentiškumo nereikės.
Kino kūrėjai kviečia visus originaliosios juostos ir nuotaikingų komedijų mylėtojus atsidurti vieno nevykėlio gyvenimo liudininkais, kuriam ant galvos nukrenta 533 vaikai.
Apie ką mes čia…
Deivido Vozniako gyvenimas nėra rožėmis klotas. Vyras visais įmanomais būdais bando išsikapstyti iš įvairiausių skolų ir pasiekti gyvenime kažką įsimintino, tačiau jam niekaip nesiseka. Įklimpęs į beveik šimtatūkstantinę skolą jis praranda bet kokias viltis dėl šviesesnio rytojaus, o kad nebūtų per mažai, gyvenimas sugeba iškrėsti dar didesnį pokštą. Vyras sužino, kad yra biologinis 533 vaikų tėvas.
Kūrinio vidus
Po originalios juostos peržiūros, kuri tikrai nebuvo paprastai susukta, sulaukiame amerikietiško arba, kitaip sakant, Holivudinio atsako. Įdomu, jog perdirbinį režisavo tas pats 2011 metų juostos režisierius. Galbūt kažkam tai pasirodys keista, tačiau tokių atvejų yra labai daug. Galime prisiminti pagal toki pat principą sukurtą „Blogą leitenantą“, „Pakvaišusius žaidimus“, „13“ ir kitus filmus. Naujovių nepamatysime, tačiau galime įžvelgti visiškai kitokio mentaliteto žmonių požiūrį į duotą situaciją.
Iš tikrųjų sakyti, jog tai komedija, būtų itin drąsu. Žinoma, filme netrūksta juokingų situacijų, tačiau atsižvelgus į rodoma tematiką, galima įvardyti filmą kaip tragikomedija arba net drama. Visi puikiai suprantame, jog kiekvienam žmogui toks gyvenimo posūkis, kaip sužinojimas apie tokį vaikų skaičių, gali ne tik palaužti, bet ir nuvesti į kapus. Personažo gyvenimas ir taip nėra saldus, o čia dar tokia žinia. Ties tuo filmas įgauna prasmės ir sugeba sugraudinti, tačiau viskas vykta pagal standartinį tokio pobūdžio filmų scenarijų, kuris atsiduoda vien tik banaliais kūrėjų sprendimais.
Kalbant apie komiškas situacijas, galima teigti, kad tik dialogais ir keliais nuotaikingais personažų mimikos atvejais filmas sukelia šypsena, bet tuo pačiu ir liūdesį. Liūdesys aplanko ne dėl Deivido personažo, o dėl jo vaikų, kurie svajoja apie tėtį. Vieni sugeba gyventi dorai, kiti tik švaisto savo laiką, tačiau, kaip bebūtų, kiekvienas iš jų nusipelno tėviškos meilės. Padėdamas kiekvienam iš savo biologinių atžalų, Deivido personažas simbolizuoja gėrį, kurio šiais laikais taip trūksta daugeliui žmonių, vien tik savanaudiškais tikslais bendraujančių su kitais žmonėmis.
Gaila, jog filmo metu orientuotasi vos tik į kelis vaikus, todėl dauguma jų tiesiog nepristatomi ir neatskleidžiami. Su tais, kurie pasirodo ekrane, taip pat žaidžiama pernelyg sausai, todėl nesugebama įžvelgti jų problemų. Paviršutiniškais perteikimais sužinome jų vieną ar kitą gyvenimo problemą, tačiau to nepakanka, kad suprastume, koks jų gyvenimas buvo iki to momento, kai Deividas pradėjo būti jų angelu sargu.
Tokiais manevrais kino kūrėjai žaidžia su žiūrovu iki pat pabaigos, kuri taip pat nelabai kokybiškai atspindi realią situaciją. Visgi šiltas juostos finalo akcentas leidžia iš kino salės išeiti su šypsena.
Techninė juostos pusė
Techninės pusės dėka juostoje galima pamatyti ir nemažai šviesių akimirkų. Visų pirma, gana žaibiškas ir nenuilstamas garso takelis peržiūros metu kartas nuo karto priverčia pajudėti. Muzikiniai AC/DC „Thunderstruck“ ar The Strokes „Someday“ hitai peržiūrą paverčia tikra švente, bent jau akimirkai tai tikrai.
Operatoriaus darbas visiškai neįsimintinas, todėl viskas nufilmuota standartiniu tokio pobūdžio filmų būdu. Gaila, nes finalinę sceną ligoninėje galima buvo pateikti labai vaizdžiai, bet tai neįvyko, todėl pamatome ne itin išraiškingą apkabinimą.
Filmo montažas neblogas, tačiau kai kuriose vietose pritrūksta dinamikos ir, svarbiausia, intriguojančio konteksto, sugebančio bent kažkiek laikyti nežinioje. Viskas čia vyksta pagal standartinį pasakojimo planą, kuriame nėra vietos intrigoms.
Aktorių kolektyvinis darbas
Komedijų asas, kurio žvaigždė jau po mažu blėsta, aktorius Vince‘as Vaughnas, kaip ir visuose jam būdinguose filmuose, pasirodo be jokių pasikeitimų. Žinoma, jis labai tinka tokiems vaidmenims ir galima puikiai pasijuokti iš jo grimasų ar rimtų veido išraiškų, tačiau tenka pripažinti, geriausi jo karjeros momentai jau seniai pasiliko praeityje.
Maloniu aktorinio kolektyvo papildymų tampa labai šmaikštus aktorius Chrisas Prattas, kuris parodė žymiai daugiau pozityvo ir suteikė daug daugiau geros nuotaikos už pagrindinę filmo žvaigždę. Smagus personažas, kuris irgi simbolizuoja tėvišką dalią.
Juostą papildo ir neįprastai žavi ir smagi aktorė Cobbie Smulders, kuri jau po truputį sugeba įsitvirtinti didžiajame kine, po savęs palikdama televizinių projektų šešėlį ir kultinį serialą „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“. Labai žavingas aktorės pasirodymas, kurio spindesys įneša nemažai geros nuotaikos į bendrą filmo vaizdą.
Verdiktas
„Anoniminis tėtis“ – tai neblogas kanadiečių komedijos perdirbinys, kuris po peržiūros nors ir neišlieka ilgam atmintyje, tačiau savo šiluma ir gėrio propagavimu tampa puikia pramoga šaltam žiemos vakarui.
