Mokslinė fantastika kino teatruose nėra itin dažnas reiškinys. Ypatingai kosminiai filmai, kurie dažnu atveju nėra itin palankiai priimami kino žiūrovų. Galbūt dėl šios priežasties itin gerų ir finansiškai sėkmingų kosminių mokslinės fantastikos filmų sulaukiame kartą per penkmetį, o tokių, kurie užstrigtų ilgam žiūrovų mintyse – gal net kas dešimtmetį. Tačiau gerai istorijai kartais prireikia gero įkvėpimo, o dabar tokioms istorijoms pamatus neretai pasiūlo knygos. Anksčiau esame turėję „Tarp žvaigždžių“, „Gravitaciją“ ir „Marsietį“, kuris, beje, buvo paremtas Andy Weir romanu ir aukštinamas už ypatingą mokslinį tikslumą. Nieko nuostabaus, kad ir naujasis jo romanas iškart susilaukė didelio susidomėjimo, o dar net prieš išleidimą jis buvo nupirktas ekranizacijai. Ir taip, praėjus šešiems metams, kaip griaustinis iš giedro dangaus, kinus pasiekia „Projektas „Sveika, Marija“.
Filmas pasakoja apie tiksliųjų mokslų mokytoją, kuris be atminties prabunda kosminiame laive daugybe šviesmečių nuo Žemės. Pamažu, jis atgauna savo atmintį ir sužino kas įvyko. Dėl tam tikrų priežasčių – Saulė ima gesti ir jis vienintelis yra tokioje pozicijoje, kad išgelbėtų Žemę nuo išnykimo. Tačiau paaiškėja, kad ne vien mūsų Saulės sistemai yra iškilusi grėsmė, o gelbėti savo planetos išvyko ne tik jis.
Ir nors gali pasirodyti, kad filmo istorija nekabina, galiu užtikrinti iš karto – ji labai gera. Nieko nuostabaus, kažko nustebinti su moksliniu žargonu ir kosmoso vaizdais, atrodytų, jau niekam nepavyks, juk esame ne kartą matę tokių filmų. Bet Andy Weir romanas tapo puikiu šaltiniu visai kitokiai ekranizacijai, kurios ėmėsi režisieriai Philas Lordas ir Christopheris Milleris. Jei jums nieko nesako šios pavardės, gali paminėti kelis projektus – „LEGO filmas“, abu animaciniai „Žmogaus-voro“ filmai, kurie laikomi vos ne geriausiais superherojų filmais, „Nevykėliai po priedanga“ ir dar keli kiti projektai. Ir tai tik įrodymas, kad šie režisieriai geba nuostabiai išnaudoti komedijos elementus bei kurti vizualas, įtraukiančias ir be galo jausmingas istorijas.
Taigi, net nenuostabu, kad jiems puikiai pavyko kardinaliai pakeisti žanrą ir sukurti kosminę epopėją su lengvai suprantamais įvykiais, suprantamais personažais ir įdomiu siužetu. Filams nėra trumpas, kiek daugiau nei 2,5 valandos, tačiau laikas praskrieja, kaip ir tos pačios kelionės kosminiais laivais. Istorijos dėstymo būdas įdomus, įtraukiantis, išnaudojami savailaikiai šuoliai laiku, kad galėtume geriau suprasti tiek mokytojo Railando Greiso istoriją, tiek pasiruošimą misijai ar viską, kas vyksta „einamuoju“ laiku.
Istorijos unikalumas pasireiškia ir tuo, kad sunki techninė ar mokslinė informacija yra pateikiama labai žmogiškai ir ji nuo to netampa mažiau tiksli. Taip žiūrovas nėra apkraunamas sunkia ir sausa teorija, o viską pamato pats, na o sunkesnes akimirkas praskaidrina kokybiškai ir tinkamu metu panaudojama komedija. Prie visko prisideda ir tikrai labai gerai sukurti personažai, kuriuos gali suprasti ir gali net savitai tapatintis su vaikštančiu ir kalbančiu akmeniu. Gerai, ne visai akmeniu, bet ateiviu Rokiu, kurios kūnas yra lyg vaikštantis galintis akmuo. Labai žavus personažas su tokiomis vertybėmis, kurių net žmonės neturi.
Per daug giliai į siužetą nesinori eiti, tad galima pakalbėti apie techninius filmo dalykus. Filmas vizualiai yra tiesiog nuostabus. Žinant, kad žalio ar mėlyno ekrano niekas filmuojant nenaudojo, tiesiog pradedi pats jausti tą ekrane rodomą grožį ir gali patikėti, kad viskas tikrai buvo nufilmuota kosmose. Kino magija – ne kitaip. Nuostabaus grožio filmas, vietomis privertęs istoriją stebėti išsižiojus, o visą pilną žiūrovų salę – nutilti ir užgniaužus kvapą stebėti 10 minučių segmentą apie savitą „žvejybą“ laikytis įsikibus kėdžių.
Visą efektą ypatingai sustiprino ir garso takelis, kurį šiam filmui sukūrė kino kompozitorius Danielis Pembertonas, savo kūryboje išskirtinai panaudojantis perkusinius instrumentus. Nors anksčiau ir nebuvau užfiksavęs jo darbų, šio filmo takelis – tiesiog nuostabus. Prie jo, žinoma, prisideda ir kinematografas Greigas Freiseris, kuriam mokslinė fantastika nėra naujovė, mat anksčiau jis filmavo abi „Kopos“ dalis, taip pat „Kūrėją“ ir ‚Šelmis-1: Žvaigždžių karų istorija“.
Apie aktorius labai daug plėstys nereikia, mat Ryanas Goslingas atliko nuostabų darbą. Jis tiesiog visą filmą ištempė ant savo pečių, o prie jo prisidėjo ir jį papildė aktoriai Sandra Huller, suvaidinusi Evą Štrat. Ir, žinoma, reiktų nepamiršti Jameso Ortizo, kuris įgarsino ir valdė Rokį kartu su savo „Rocketeers“ lėlininkų komanda. Taip, Rokis nebuvo sukurtas tik efektais, viskas buvo vaidinama kartu su tikru Rokiu, kuris buvo valdomas lėlininkų komandos.
Apie „Projektą „Sveika, Marija“ norisi šnekėti daug ir labai plačiai. Jis ilgai išlieka atmintyje, istorija yra jautri ir įtraukianti bei suteikianti daug teigiamų emocijų. Tai labai šviežias žvilgsnis į kosmines odisėjas, kuriuos priverčia ir juoktis ir verkti. Tai filmas, kuris dar ilgai gyvens atmintyje ir bent kol kas, be didesnių abejonių, tai yra geriausias 2026 metų filmas.
