Režisierius Emilis Vėlyvis daugeliui Lietuvoje asocijuojasi su projektais, kurie dažnu atveju yra provokuojantys. Ar tai būtų „Zero“ filmai, ar „Piktųjų karta“, o gal net ir naujasis jo režisuotas „Telia Play“ platformos mini serialas „Vilko gomurys“ – viskas sukasi apie kriminalinį pasaulį, laužo nusistovėjusias klišes ir sukuria pasaulius, kurie gal ne visada būna labai malonūs. Bet ko šiam režisieriui niekados netrūksta, tai turinio kokybės ir gebėjimo įtikinti tuo, ką rodo. Ir per praėjusius metus jis dukart žengė ten, kur anksčiau nelabai buvo matomas. Jau minėtu „Vilko gomuriu“ nustebino savo žingsniu kad ir į pažįstamą pasaulį, bet visai kitu formatu. O kita kryptis – dokumentinis kinas. Apie šį konkretų atvejį dabar ir pakalbėkime. Tai „BIX – beveik Nirvana“.
Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs grupės „BIX“. Jei net ne jų muzikos, tai bent pavadinimo. Ir atrodytų, kad didžioji dauguma žino, kas yra tie „BIX“, ką jie darė ir visos kalbos ar gandai apie tai, kad Nirvana apšildė lietuvius – viskas buvo girdėta. Ir kai jau esi absoliučiai įsitikinęs, kad nesužinosi absoliučiai nieko, ko nežinojai iki filmo, pasirodo Emilis Vėlyvis, pasodina Saulių Urbonavičių-Samą ir sako: „Palauk, paklausyk“.
Ir kaip žiūrovas, esi įtraukiamas į istoriją apie grupę, apie kurią, pasirodo, žinai tik tą vieną gandą, susijusį su Nirvana. O „BIX“ istorija, pasirodo, yra labai plati, įdomi ir apimanti ne tik juos pačius, bet ir tokius pat atlikėjus ar grupes kaip „Foje“, Marijonas Mikutavičius ar net toks netikėtas duetas „Širdžių ėdikai“. Visko yra ypatingai daug ir pats svarbiausias dalykas – istorija pasakojama labai natūraliai.
Tas natūralus visos grupės istorijos atpasakojimas galbūt ir yra vienintelis viso filmo minusas, kadangi istorija atkuriama linijine seka, nuo grupės susikūrimo iki sugrįžimo, įtraukiant tai, ką Saulius Urbonavičius ar kiti jo rato žmonės darė tada, kai grupė nekoncertavo. Toks nuoseklus istorinis dėstymas, nors ir, atrodytų, teisingas būdas, ypač dokumentikai, nėra toks jau įdomus stilistiškai. Kita vertus, pasakojimą šiek tiek pagyvina karts nuo karto grupės atliekami kūriniai Ikarus autobuse, kuriuo muzikantai leidosi į kelionę pasakodami savo istoriją. Taip pat, visai smagiai atrodė ir kartu keliaujanti pripučiama kiaulė.
Trūkumų „BIX – beveik Nirvana“ praktiškai ir neturi. Vizualiai filmas estetiškai tvarkingas, yra įtraukiama daug kadrų iš senų koncertinių turų ar pasirodymų, pati istorija iš savęs įdomi, ypač jei prijauti tam laikmečiui ir tokiai muzikai. Yra kažkiek ir atkuriamųjų vaizdų, o tuo pačiu ir kelios skaudesnės draminės akimirkos, kurios pakeičia pasakojimo toną ir vystymo greitį, leidžia kiek pristabdyti, atsikvėpti ir susimąstyti. Bet šios akimirkos praskrieja gana greitai ir vėl sugrįžtame į nutrūktgalviškus „BIX“ ar Samo su komanda nuotykius. Tiesa, žiūrint filmą, būtų turbūt buvę sunku pasakyti, kad jį režisavo Emilis Vėlyvis. Galbūt todėl, kad pati grupė iš savęs yra pakankamai provokuojanti, o toks pasakojimas neturi daug erdvės būti provokatyviu.
Galiausiai, susidaro įspūdis, kad filmas buvo sukurtas ne dėl istorinių tikslų ar noro priminti pasauliui apie tai, kas jau seniai pamiršta. Labiau, tai filmas grupei „BIX“ apie „BIX“ ir priminimas tiems, kurie šią grupę pamėgo nuo pat pradžių. Užkietėjusiems fanams, kurie mėgaujasi tų laikų muzika, yra vedami nostalgijos ir šis filmas ją sukelia tikrai labai veiksmingai. Net ir tuo metu dar negyvenę, bet iš pasakojimų vaizdą susidėlioję žiūrovai neabejotinai galės bent jau vaizduotės pagalba suprasti, ką reiškė išvykti į Vokietiją tuo metu ir pamatyti neregėtus dalykus.
Bet kuriuo atveju, „BIX – beveik Nirvana“ yra tikrai geras ir kokybiškas dokumentinis filmas. Visos trukmės metu esi lydimas smagios muzikos, tad peržiūra tikrai neprailgsta, nors filmo trukmė yra tikrai ne trumpiausia, kaip dokumentikai. Ir labai smagu, kad toks lietuviškas turinys, kaip ir daugiau nacionalinių produktų po kino salių iškart atsiduria ten, kur ją gali pasiekti visi – „Telia Play“ platformoje. Šioje vienoje platformoje galima rasti ne tik lietuvių kūrybą ir atrinktus filmus, bet ir žiūrėti „Netflix“ ar „HBO Max“ turinį, o ten dokumentikos taip pat netrūksta, net ir muzikinės, apie legendines asmenybes kaip David Bowie, Bob Dylan, John Williams, Avicii ir daug kitų skirtingų muzikos laikmečių ar žanrų atstovų.
Jei jums patinka dabar ar kada nors patiko grupė „BIX“, tai šį filmą pamatyti – būtina. Jei mėgote bent panašią muziką – pamatyti reikia. Ir galiausiai, jei norite praplėsti savo akiratį su šiek tiek nostalgijos prieskonio „BIX – beveik Nirvana“ puikiai tiks smalsumui patenkinti. Tai geras, kokybiškas ir įdomus pasakojimas apie žmones, turėjusius daug daugiau, nei mes galėjome pagalvoti iki šio filmo.
