Prie jūros

Angelinos Jolie aktoriniais sugebėjimais niekas jau seniai neabejoja – aktorė ne kartą buvo nominuota Auksiniams gaubliams ir Oskarams, o už antraplanį vaidmenį dramoje „Mergina su trūkumais“ (angl. „Girl, Interrupted“, 1999 m.) 2000 m. atsiėmė ir apdovanojimus. Tačiau kaip dažnai nutinka kūrybingoms asmenybėms, A. Jolie ilgainiui vien vaidybos tapo per mažai – iš pradžių pradėjusi prodiuserės veiklą (iš viso A. Jolie prodiusavo devynis filmus), ji pagaliau ryžosi savo jėgas išbandyti ir režisūroje.

Nieko keisto – tai ne pirmas pavyzdys, kai talentingi ir jau nemažai pasiekę aktoriai atsiduria kitoje kamerų pusėje. Vienintelė didesnė kliūtis šiuo atveju yra ta, kad stereotipiškai režisūra yra laikoma vyrišku užsėmimu (o apie Holivude vyraujantį seksizmą pernai metais viešai kalbėjo net kelios žinomos aktorės). Tačiau A. Jolie, turinčiai tiek tvirtą užnugarį, tiek gerai žinomą pavardę, atrodo, didesnių sunkumų įžengiant į šią erdvę, nekilo. Bet ką jai pavyksta čia nuveikti – tai jau kitas klausimas.

Pirmasis A . Jolie režisūrinis bandymas – didesnio dėmesio nesulaukęs dokumentinis filmas „Vieta laike“ (angl. „A Place in Time“, 2007 m.). Pirmasis jos režisuotas vaidybinis filmas, kuriam be kita ko, A. Jolie dar ir rašė scenarijų, – karinė romantinė drama apie Serbijos – Bosnijos karą „Kraujo ir medaus šalyje“ (ang. „In the Land of Blood and Honey“) pasirodė 2011 m. Tačiau nepaisant gerų intencijų kalbėti apie šio karo žaizdas, A. Jolie filmas sulaukė kritikos tiek JAV, tiek Europoje (kai kurie kritikai tiesiai šviesiai rėžė, kad „Kraujo ir medaus šalyje“ yra ne kas kita kaip „bjaurus, nenatūralus karinis porno, nors ir grįstas gerais ketinimais“). Vis tik kritika nenumalšino A. Jolie noro kurti filmus ir 2014 m. ji grįžo su biografine drama „Nepalūžęs“ (angl. „Unbroken“), pasakojančia apie olimpietį stajerį Louisą Zamperini, per Antrąjį pasaulinį karą tapusį karo belaisviu. Juosta buvo sutikta ir įvertinta jau daug palankiau nei ankstesni bandymai. Tad nieko keista, kad naujos filmo ilgai laukti neteko – po metų pertraukos A. Jolie pristato savo naują juostą – romantinę dramą „Prie jūros“.

XX a. aštuntasis dešimtmetis. Amerikietis rašytojas Rolandas (akt. Brad Pitt) ir jo žmona buvusi šokėja Vanesa (akt. Angelina Jolie) atvyksta į Prancūzijos pajūrį. Rolandas čia ketina semtis įkvėpimo ir rašyti naują knygą, o Vanesa – tiesiog gerai leisti atostogų laiką. Tačiau viskas pasisuka taip, kad užuot rašęs Rolandas dažniausiai geria vietiniame bare ir klausosi jo šeimininko Mišelio (akt. Niels Arestrup) prisiminimų, o Vanesa melancholiškai viena sau klajoja po apylinkes ar, dar dažniau, tiesiog sėdi balkone išskleistame šezlonge, o vakare, išgėrusi saują tablečių, užmiega taip ir nesulaukusi Rolando. Atrodo, kad tarp jų neišvengiamai veriasi praraja, tačiau situacija kiek pasikeičia, kai gretimame viešbučio kambaryje apsistoja medaus mėnesį švenčianti jaunų ir gyvenimo džiaugsmu trykštančių sutuoktinių Lėjos (akt. Mélanie Laurent) ir Fransua (akt. Melvil Poupaud) pora.

„Prie jūros“ – tai jau penktasis A. Jolie režisūrinis darbas ir pirmasis, į kurį ji pakvietė savo sutuoktinį Bradą Pittą. Lygiai prieš dešimt metų jie kartu filmavosi kriminalinėje veiksmo komedijoje „Ponas ir ponia Smitai“ (angl. „Mr. and Mrs. Smith, 2005 m.), kur ir užsimezgė jų pažintis. Be to, esama kalbų, kad tai gali būti ir paskutinis kartas, kai A. Jolie pasirodo kino ekrane – jei taip, Vanesa gali tapti jos paskutiniu vaidmeniu.

„Prie jūros“ akį traukia koloritu, kuriame dominuoja gelsva ir smėlinė spalvos, gražia aplinka – idiliška Prancūzijos vandenyno pakrantė, prabangus viešbutis, įspūdingi gamtos vaizdai, elegantiški pačios A. Jolie tualetai. Tačiau ties estetika viskas ir pasibaigia, nes nors ir pakankamai graži, ši juosta yra gerokai nuobodi. A. Jolie nepavyksta perteikti nei santykių pokyčių dinamikos, nei pakankamai argumentuoti priežasčių – galbūt būtų kitaip paaiškinimą iš filmo pabaigos perkėlus į pradžią.

Jei gandai pasitvirtins ir tai iš tiesų bus paskutinis A. Jolie vaidmuo – ką gi, beliks tiktai apgailestauti. A. Jolie vaidinama Vanesa – ne tas personažas, su kuriuo geriausia palikti didįjį ekraną. Didžiąją laiko dalį ji yra tiesiog graži – būtent, kartais atrodo, kad A. Jolie šiek tiek narciziškai koketuoja su kamera – tai ji poetiškai rymo rūkydama balkone, tai melancholiškai, bet kartu elegantiškai ilsisi šezlonge, tai kokia nors grakščia poza susirango fotelyje. Daugiau dramos ir daugiau aktorinių sugebėjimų pareikalauja antra filmo pusė. Savo ruožtu Bradas Pittas pasirodė užtikrinčiau. Nors jo personažas taipogi truputį plaukiojantis ir iki galo neužčiuoptas, tačiau vaidyba daug įdomesnė. Pagrindinę porą neblogai papildė jaunieji prancūzų aktoriai Mélanie Laurent ir Melvilis Poupaud (bet – ne, prancūzai, supratę, kad turi reikalą su anglakalbiais, automatiškai į anglų kalą nepersijungia!), ypač organiškas prancūzų veteranas Nielsas Arestrupas.

Techniškai juosta įgyvendinta neblogai. Geras kameros darbas, ypatingai gražiai ir daug sužaidžiama veidrodžiais, vujerizmo scenoms suteikiamas atitinkamas formatas. Gražiai perteikti tiek įspūdingos gamtos, tiek viešbučio interjero bei eksterjero, tiek miestelio vaizdai. Bandoma atkartoti aštuntąjį dešimtmetį ne tik apranga, aksesuarais, automobiliais ir kitomis dekoracijomis, bet ir to laikotarpio filmams būdingu rusvu koloritu. Tačiau vaizdo montažą gadina pasikartojantys gal pusės sekundės, o gal ir dar trumpesni kvazi prisiminimai, iškylantys Vanesos pasąmonėje – filmui tai nieko neduoda ir visiškai sėkmingai buvo galima ir be to apsieiti. Garso montažas atliktas gerai, parinkta taip pat neblogai, tačiau neskaitant filmo pradžioje ir pabaigoje skambančios ryškios melodijos, visa kita per daug neįsimena.

Žiūrint ir vertinant juostą „Prie jūros“ susidaro įspūdis, kad A. Jolie tiesiog norėjo sukurti gražų filmą. Tas jai, tiesa, pavyko, tačiau visa kita įgyvendinta ne taip sėkmingai. Šiuo atveju forma laimi prieš turinį, o pagrindinių personažų santykių aiškinimaisis atrodo lyg nuvėsęs ir blankus anksčiau matytų dramų atkartojimas.