Mafija

Vienų kino mylėtojų peikiamas, kitų garbinamas, armenų kilmės režisierius, prodiuseris, studijos „Enjoy Movies“ įkūrėjas ir vienas iš jos vadovų Sarikas Andreasianas, pasižymėjęs vien degraduojančiai Rusijos daliai skirtomis komedijomis apie antrą galą, pristato patį ryškiausią savo karjeroje filmą – kultinio stalo žaidimo „Mafija“ adaptaciją.

Po to, kai lygiai prieš metus režisierius pabandė save realizuoti Amerikos žemėje ir patyrė ganėtinai nemažą fiasko su filmu „Amerikietiškas apiplėšimas“, vėl sugrįžo į Rusiją ir gavęs nemažą vyriausybės finansavimą pasiryžo dideliam kino eksperimentui. Jis jau dabar įvardijamas kaip vienas geriausių visų laikų rusų „blokbasterių“.

Apie ką mes čia…

2072 metai – Maskva. Žmonės pasiekė tokį gyvenimo lygį, apie kurį buvo svajojama dar nuo 2000-ųjų. Rusijos sostinę puošia prabangūs dangoraižiai, technologijos pasiekė aukščiausią išsivystymo lygį, o žmonės savo laisvalaikį leidžia kaip senovės romėnai – stebėdami žaidynes. Tik vietoje gladiatorių dvikovų stebima kita pramoga – išgyvenimo žaidimas „Mafija“, kuris transliuojamas iš Ostankino bokšto. Daugelis drąsuolių pasiryžę dalyvauti šiame žaidime dėl įspūdingo prizo, tačiau galiausiai tik vienas iš jų liks gyvas…

Kūrinio vidus

Kai tik pasigirdo kalbos, jog bus kuriamas filmas pagal kultinį žaidimą „Mafiją“ ir kad režisieriumi tapo mano ir milijonų kitų gero kino mylėtojų nekenčiamas Sarikas Andreasianas, visi pagalvojo, jog šis niekingų „Ką išdarinėja vyrai“, „Tas pats Karlsonas“ ir „Nėščias“ komedijų kūrėjas statys filmą pagal 2002 metais pasirodžiusį kompiuterinį žaidimą „Mafia: City of Lost Heaven“. Tačiau paaiškėjus, jog tai tik kultinio, 1986 metais vieno iš Maskvos Valstybinio Universiteto studentų sugalvotas stalo žaidimas, aistros nurimo.

Pačiam teko pasižiūrėti visus iki šiol pastatytus Sariko Andreasiano filmus ir tik vienas filmas mane šiek tiek pradžiugino. Tai filmas „Mamos“, kurio pastatyme dalyvavo nemažai žinomų rusų režisierių, todėl, matyt, ir filmas gavosi gana neblogas. Visi kiti jo kino projektai, nesvarbu, ar tai režisūriniai, ar prodiuseriniai, visi iki vieno atsiduodavo pigiu naftalino kvapu. Lygiai taip pat galvojau ir apie „Mafiją“, todėl eidamas į kino teatrą buvau ypatingai skeptiškai nusistatęs prieš šį mokslinės fantastikos darbą, atkeliavusį tiesiai iš Rusijos.

Prasidėjus filmui, jau po kelių minučių užmiršau visus savo nusistatymus ir pradėjau mėgautis istorija, kuri, beje, nėra tokia banali, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio pasižiūrėjus juostos anonsą ar pasiskaičius kokį nors aprašymą kino lankstinukuose. Taigi, filmas sužavi savo niūria atmosfera jau nuo pirmų kadrų, o pristatyta Maskva ir jos ateitis, kuri, man atrodo, tokia ir bus, dar labiau įtraukia į patį pasakojimą. Sariko Andreasiano sukurtas pasaulis, kuriame vyrauja įvairiausios taisyklės ir mirtinas žaidimas „Mafija“, kažkiek primena 2010 metų filmą „Tronas. Palikimas“, tačiau tuo pačiu ir skiriasi savo pateikimu ir matomo ateities pasaulio struktūra. Tai įdomus ir pavojų kupinas pasaulis, kuriame žmonės manipuliuoja televizija. Filme rodomas tipinis zombių ir priklausomų nuo technologijų gyventojų paveikslas, kuris, beje, niekuo nesiskiria nuo dabartinio modernaus pasaulio. Jį valdo socialiniai tinklai, mobilieji telefonai ir madingos tendencijos, niokojančios įprastinę visuomenės sandarą.

Didžiausias šio filmo pliusas, tai puiki psichologinė įtampa ir visos juostos metu išliekanti intriga. Žaidimo principas iš pradžių neatrodo sudėtingas, tačiau filmo siužetinei linijai įsibėgėjus viskas susipainioja ir tik pačiame gale tampa aišku, kas iš tiesų įvyko ir kodėl tam tikri veikėjų veiksmai, dėl kurių reikėjo imtis už galvos maždaug įpusėjus juostai, buvo tokie drastiški. Veiksmo plane taip pat viskas gerai, todėl nuobodžiauti tikrai nereikės, na, o malonumas iš tam tikrų grumtynių ir psichologinio, kartais intelektualiai pristatomo veiksmo, išliks iki pat juostos galo. Net ir išėjus iš filmo, dar kurį laiką bus suku užmiršti apie kelias veiksmo scenas.

Bet, kaip ir dažniausiai būna, Rusijos kine yra viena didelė bėda – jie nemoka pristatyti charizmatiškų herojų. Čia irgi pasireiškė ši problema, todėl bežiūrint filmą, nors ir susitapatiname su veikėjais ir už kai kuriuos jų sergame, laikome kumščius dėl jų, tačiau jiems mus palikus, nejaučiame kokio nors diskomforto. O ką jau kalbėti apie charizmą, kurios neturi nė vienas žaidimo herojus. Deja, bet šį scenarijaus punktą kūrėjai praleido. Visgi, reikėjo labiau padirbėti su personažais, o nesusitelkti vien į rodomą veiksmą.

Atmetus šiuos niuansus apie herojų neišdirbimą, pasibaigus filmui išlieka puiki nuotaika ir, kas svarbiausia, norisi dar kartą peržiūrėti filmą. Net negalvojau, jog kada nors tai pasakysiu, tačiau Sarikas Andreasianas pasistengė ir sukūrė tikrai gerą filmą. Tai puikus mokslinės fantastikos atstovas rusų kino rėmuose, o taip pat ir vienas geriausių rusų blokbasterių, kurį man teko matyti. Tikiuosi, jog režisierius irgi taip pat atsakingai dirbs su pirmuoju rusų filmu apie superherojus „Sergėtojai“, kuris dienos šviesą išvis jau per 2016 m. Kalėdas.

Techninė juostos pusė

Jeigu nebūtų žinoma, jog tai rusų filmas, daugelis tikrai pagalvotų, jog juosta priklauso Holivudiniam kinui. Ir tai nenuostabu, nes specialieji efektai filme tiesiog stebina. Stulbinantis vizualas, labai gerai pritaikyta trimatė erdvė ir detalės, kurios paverčia šį pasakojimą savotišku rusų „Tronu“. Tai kol kas įspūdingiausi ir geriausiai pritaikyti specialieji efektai, kuriuos teko matyti rusų filmuose.

Muzika filmui suteikia savitos atmosferos ir niūrumo jausmo. Kai kurios muzikinės kompozicijos sugeba puikiai sukurti įtampą, na ir draivas, kuris liejasi pro kraštus, taip pat priklausė nuo muzikinės palydos. Taip pat, pats garsas ir jo montažas labai gerai prisiderino prie garso takelio, todėl gautas galutinis rezultatas vertas apdovanojimo. Tikėtina, kad filmas bus nominuotas nacionaliniuose Oskaruose.

Kameros darbas buvo patikėtas jaunam, perspektyviam operatoriui ir ilgamečiam Sariko Andreasiano filmų operatoriui Antonui Zenkovičiui, kuris atliko patį sudėtingiausią ir kruopščiausią darbą savo karjeroje. Iš nuostabių pozicijų nufilmuotos scenos, veiksmo pateikimas per kameros prizmę ir kvapą gniaužantys Maskvos vaizdai.

Filmo istorija montažo dėka įtraukianti, scenos paskirstytos gerai, neišduoda finalo ir, kas svarbiausia, sulipdytos atsakingai, tad nenusibosta žiūrėti į beprasmius perėjimus iš vienos vietos į kitą.

Aktorių kolektyvas

Apie aktorius pasakyti daug negaliu, manau, kad kiekvienas pasižiūrėjęs filmą pasakys tą patį. Standartinė, niekuo neišsiskirianti vaidyba, kuri kartais buvo perspausta.

Pagrindiniuose vaidmenyse pasirodė legendinis Viktoras Veržbickis, Veniaminas Smechovas, Olga Tumaikina, Viačeslavas Razbegajevas, Andrejus Čiadovas, Jurijus Čiuršinas ir Natalija Rudova.

Verdiktas

„Mafija“ – tai labai moderniai atrodantis ir pagal geriausias Holivudines fantastinio žanro tradicijas sukurtas rusų filmas, kurio metu teks pasukti galvas dėl intrigą išlaikančios istorijos. Įtampos ir ganėtinai gerai sukalto veiksmo dėka bus galima patirti malonumą trimatėje erdvėje, kuri papuošia puikiai atrodančius specialiuosius efektus niūrioje futuristinio pasaulio aplinkoje.