Grėsmingasis aštuonetas

Kultinis ir visų mylimas kino režisierius ir scenaristas Quentinas Tarantino po trijų metų tylos ir vėl sugrįžtą į kino ekranus su dar vienu puikiu ir aštuntuoju savo karjeroje režisuotu filmu. Šįkart kino kūrėjas ir vėl pristato vesterno žanro juostą, persisėmusią geriausiais septintojo dešimtmečio legendiniais Sergio Leones kurtais filmais, kuriais tiek režisierius, tiek didesnė pasaulio kino mylėtojų dalis žavisi iki šiol.

Apie ką mes čia…

Pasibaigus JAV pilietiniam karui, daugelis kareivių ir toliau kovoja su neteisybe, o kartu ir su pačia savo žvėriška prigimtimi. Tokiu žmogumi galima laikyti galvų medžiotoją Džoną Rutą, kuris lydi į kalėjimą kraupią nusikaltėlę Deisę Domergiu. Riedėdamas savo karieta, pakeliui vyras sutinka aštrialiežuvį majorą Markusą Voreną ir šerifu prisistatantį Krisą Maniksą, kurie taip pat su juo keliauja į tą pačią vietą. Tačiau atvykus į vietą paaiškėja, jog ne visiems bus lemta išgyventi iki paryčių…

Kurinio vidus

Prieš naujojo Q. Tarantino filmo peržiūrą, kaip įprastai, peržiūrėjau visus jo iki šiol sukurtus filmus, o tiksliau kalbant, visus jo sukurtus šedevrus, kuriais ne tik reikia žavėtis, bet juos garbinti. Visgi ne visi pasaulio kino kūrėjai sugeba taip sužavėti ir sukelti tiek daug gerų emocijų, o svarbiausia, pristatyti ką nors originalaus iš to, kas jau yra sukurta. Būtent dėl to ir mylime Quentiną Tarantino ir jo neįprastą kūrybą.

Režisierius prisižadėjo mums sukurti taip vadinamą „istorinę“ trilogiją, į kurią jau įėjo puikus 2009 metais pristatytas karinis veiksmo filmas „Negarbingi šunsnukiai“ ir Oskarą už geriausią scenarijų pelnęs 2012 m. vesterno žanro atstovas „Ištrūkęs Džango“. Atėjo metas trečiam, irgi vesterno žanro kinui, kuris į kino ekranus keliavo ganėtinai ilgai, su didelėmis problemos. Kas neprisimena, tai filmo scenarijus 2013 metais buvo nutekintas ir režisierius po šio incidento nenorėjo kurti jokio filmo, o tuo labiau „Grėsmingojo aštuoneto“. Bet, po daugybės įkalbinėjimų ir daugybės scenarijaus pertvarkimų, galiausiai ir šis naujas darbas išvydo dienos šviesą.

Aštuntasis ir, galimas sakyti, prieš prieš paskutinis kino kūrėjo karjeros darbas (režisierius žada baigti karjerą sukurdamas dešimt juostų) yra nebloga pramoga ne tik vesterno žanro gerbėjams, bet ir jo paties kūrybos mėgėjams. Žinoma, šiame filme „tarantiniškas“ stilius šiek tiek ilsisi, o visas veiksmas sudėliotas į dialogus, kuriais puikiai diriguoja pats kino kūrėjas, priversdamas žiūrovus įjungti fantaziją. Tačiau tai netrikdo, o netgi priešingai – priverčia pajusti nostalgiją seniems vesternams, kuriuose vaidindavo Clintas Eastwoodas ir Johnas Wayne‘as.

Naujajame filme istorija sudėliota pagal seną Q. Tarantino receptą – tikslų pasakojimą, susidedantį iš skyrių. To buvo galima pasigęsti „Mirties įrodyme“ arba „Ištrūkusiame Džango“. Juosta susideda iš šešių skyrių, kuriuose nuodugniai ištirta visa istorija, susijusi su tituliniu aštuonetu. Žinoma, filme turime ir daugiau veikėjų, tačiau beveik visose scenose, būtent aštuonetas demonstruoja savo viešpatavimą. Turime ir „Galvų medžiotoją“, „Šerifą“, „Kalinę“, „Konfederatą“, „Kaubojų“, „Neužaugą“, „Meksikietį“ ir „Budelį“. Visi šie veikėjai įdomus, tačiau, deja, ne visi spindi charizma, ir tuo labiau, ne visi tampa įdomūs peržiūros metu. Tai vienas iš retesnių atvejų, kai Tarantino filme herojai greitai užmirštami. Vieninteliai, kurie išties sugeba kažką parodyti, tai „Galvų medžiotojas“, „Budelis“ ir „Kalinys“. Na, gal dar galima prie įdomesnių veikėjų priskirti „Šerifą“. Visi kiti, tai tik skaičius filme. Nedaugiau.

Istorija, kuri trunka beveik tris valandas, gana įdomi, tačiau net dvi valandas tenka laukti veiksmo, būdingo ankstesniems Q. Tarantino darbams. Kas mėgsta ilgus, prasmingus, ir, kas svarbiausia, gilius dialogus apie puikiai atkurtą istorinį laikotarpį, tiems filmas sukels tikrą malonumą. Yra ir rasizmo, nacionalizmo ir homofobijos apraiškų, tačiau tai ne iš piršto laužtas juostos akcentas. Režisierius pristatė mums visuomenę, kuri niekuo neatsilieka nuo mūsų laikų, nuo tų visų netolerantiškų padugnių. Aš kaifavau, tiesiog kaifavau nuo nuostabių režisieriaus sugalvotų dialogų, suteikusių daug spalvų niūriai atrodančiai patalpai, kurioje susirinko visi šlykštūs pokario metų atmatos.

Smurto taip pat yra, tačiau jis šiame filme pasirodo iš gana psichologinės pusės, todėl daugelį smurto scenų tenka patiems įsivaizduoti po skambių ir netgi idealiai susuktų herojų pasisakymų. Po jų kas kart įsivyrauja tyla. Pavyzdžiui, apie tai liudija nuostabi scena, kurioje kalba eina apie oralinius malonumus. Bet taip, kraujo irgi bus, bet čia jau peržengus antros rodymo valandos ribą.

Nesinori daug čia išpasakoti, tačiau filmas neprailgsta, o tos trys valandos rodymo tampa tikra atgaiva po kvailų ir lėkštų filmų, kurie pasirodė Kalėdų išvakarėse. Na, ir svarbiausia – iki pat filmo galo nežinai, kaip jis baigsis. Tas ir padaro šią juosta įtampos ir intrigos kupinu reginiu. Visgi, tai naujausias Q. Tarantino filmas, kuris gal ir neprilygsta „Ištrūkusiam Džango“ ar „Negarbingiems šunsnukiams“, tačiau be abejonės, tampa vienu ryškiausių 2015 m. filmu, kurį būtinai reikia pamatyti kine.

Techninė juostos pusė

Visi puikiai žino, jog vienu iš geriausių režisieriaus Q. Tarantino filmų bruožų yra išskirtiniai, ir puikiai filmuose skambantys garso takeliai. Deja, bet naujajame filme garso takelis nykus ir, turiu pripažinti, blogiausias iš visų jo sukurtų juostų. Muzika kai kuriose scenose pritaikyta skoningai, tačiau ji visiškai bedvasė ir neįsimintina, tas ir nuvilia. Ačiū Tarantinui už tai, jog jis puikus kino kūrėjas ir net su bloga muzika jo filmų scenos atrodo kaip šedevras, tačiau tuo pačiu ir gaila, kad šįkart jis prašovė su muzikine palyda. Ironiškiausia, jog filmui garso takelį kūrė legendinis Ennio Morricone.

Kameros darbas nuostabus. Už jį buvo atsakingas Oskarinis Robertas Richardsonas, pelnęs tris statulėles už „Hugo“, „Aviatorių“ ir „JFK“. Juosta buvo filmuota su 70 milimetrų kamera, kas leido vaizdui išsiplėsti ir pristatyti visą gamtos grožį taip natūraliai, jog sėdint kino salėje pasijunti viso veiksmo dalyviu. Kraštovaizdžiai, mažiausios detalės ir veikėjų pateikimas kameros dėka yra tikrai unikalūs. Šiais metais tai vienas geriausių kameros darbo pavyzdžių kartu su „Hju Glaso legenda“ ar „Pašėlusiu Maksu“.

Už dekoracijas ir filmo aplinką, kostiumus bei patį kūrinio vietovių dizainą taip pat reikia skirti bent jau po Oskaro nominaciją. Labai kokybiškai atliktas darbas, nukeliantis mus į devyniolikto amžiaus antrąją pusę. Atmosfera ir visas to laikotarpio purvas atkurtas nepriekaištingai gerai.

Montažas labai geras, kai kurios scenos sukurtos taip gerai, jog iki pat paaiškinimo nežinai, kas iš tiesų yra atsakingas už visas pagrindinių herojų nelaimes. Na, o garso montažas – šūviai skamba lyg muzika ausims. Idealu.

Aktorių kolektyvas

Quentinas Tarantino savo filmais sugeba iš numirusių sugražinti bet kokį aktorių ir tuo pačiu atgaivinti jo supuvusią karjerą arba iškelti aktorių taip, kad apie jį sužinotų visas pasaulis. Būtent taip įvyko su kadaise savo karjerą praradusiu Johnu Travolta, iki 2003 m. gerai užmiršta Uma Thurman, arba 2007 metais atgaivintu Kurtu Russelu, o taip pat ir Q. Tarantino dėka išpopuliarėjusiais Christophu Waltzu, Michaelu Fassbenderiu ar Lea Seydoux.

Naujasis filmas tai neblogas tramplinas nusidėvėjusiam Michaelui Madsenui, kuris savo dienas leidžia C kategorijos filmuose, arba tam pačiam ir gana talentingam Timui Rothui, kuris paskutiniais metais neparodo nieko įdomaus. Tačiau, jų veikėjai nėra tie, apie kuriuos ilgai ir įnirtingai būtų galima diskutuoti pasibaigus šiam filmui.

Didžiausiomis juostos žvaigždėmis tampa Samuelis L. Jacksonas ir Kurtas Russelas, kurie savo talentu ir charizmaitškais herojais prikausto prie ekranų. O taip pat ir puikią vaidybą demonstruojanti Jennifer Jason Leight, įkūnijusi „Kalinę“. Už šį vaidmenį aktorė turi gauti Oskaro nominaciją. Išties nuostabus pasirodymas.

Filme savo puikiais vaidybiniais sugebėjimais mus taip pat džiugina Waltonas Googinsas ir, net keista tą sakyti, Chaningas Tatumas. Prie jų prisideda kino legenda Bruce‘as Dernas ir Demianas Bichiras. Juostą savo buvimu papildo Zoe Bell, Lee Horsley ir, žinoma, Dana Gourrier.

Verdiktas

„Grėsmingasis aštuonetas“ – tai dar vienas puikiai sukaltas Q. Tarantino parašytas ir surežisuotas pasakojimas vesterno žanro ribose. Per tris valandas trunkančiame pasirodyme susipažįstame su socialinio pobūdžio drama ir puikia kritika nužmogėjusiai visuomenei neturinčiai jokių tolerancijos požymių. Filmą puošią nuostabūs dialogai, puiki aktorių vaidyba, unikalus akims kameros darbas ir smurtas, būdingas vieno ir nepakartojamo Quentino Tarantino kūryboje.