Beveik ant bankroto slenksčio atsidūrusi studija „Sony“ visais įmanomais būdais bando pasipelnyti iš kadaise finansiniais hitais tapusių filmų. Vienu tokiu filmu yra mažo biudžeto komedinis 2009 metų projektas „Prekybos centro kietuolis“, kuris tada atnešė pakankamai neblogus 183 milijonus dolerių savo kūrėjams.
Po šešerių metų nuo pirmtako pasirodymo, tęsinį nusprendęs kuruoti pagrindinio vaidmens atlikėjas, prodiusavimu ir scenarijumi užsiėmęs Kevinas Jamesas į režisieriaus postą paskyrė komedijų specialistą, režisierių Andy Fickmaną, labiausiai žinomą plačiai auditorijai iš nuotaikingų projektų „Mergina vaikino kelnėse“, „Planas tėčiui“ bei „Ir vėl tu“. Tandemas pasiryžęs žiūrovams pristatyti dar labiau juokingesnį, energingesnį ir šmaikštesnį komedinį kokteilį už puikiai šeimų vertinamą 2009 m. pasirodžiusį pirmtaką.
Apie ką mes čia…
Praėjus šešeriems metams po lemtingų įvykių Prekybos centre, pareigūnas Polas, kaip jis pats save pristato, gauna pakvietimą į kasmetinį apsauginių suvažiavimą Las Vegase. Nieko nelaukdamas, jis griebia savo dukterį, sunkų bagažą ir išsiruošia į kelionę. Atvykęs į vietą, Polas ramia sąžine ruošiasi suvažiavimui, tuo pat metu trukdydamas dukrai flirtuoti su žaviu vaikinu. Tačiau kadaise pasižymėjęs savo drąsa Prekybos centro apsauginis nė nenutuokia, jog greitai viešbutyje, kuriame jis apsistojo, užvirs tikras pragaras…
Kūrinio vidus
Yra tokių filmų, ypač komedijų, kurios nereikalauja jokių pratęsimų, nes akivaizdu, kad tęsiant ir taip pasibaigusią istorija, gausis visiškas šnipštas. Būtent toks filmas yra antroji „Prekybos centro kietuolio“ dalis, kurioje atkarojamas beveik identiškai pirmosios dalies siužetas. Suprantama, „Sony“ nusprendė pratęsti Polo nuotykius tam, kad užsidirbtų, bet tai visiškai neatsakingas ėjimas. Vien dėl to, jog praėjo pernelyg didelis laiko tarpas ir ši istorija visiškai niekam nebus įdomi. Tą parodo ir juostos pajamos Šiaurės Amerikoje.
Taigi, filmas mus supažindina su įvykiais, kurie pirmosios dalies gale sugebėjo mus pradžiuginti, tačiau atėjus tęsiniui sugadinamas bendras pirmosios dalies „happy-endo“ vaizdas. Kam to reikėjo, visiškai nesuprantama. Taip pat, humoras ne tik, kad nepasikeičia, bet jis tampa nuvalkiotas ir neskanus. Peržiūros metu net jaučiama svetima gėda dėl to, kad šaipomasi iš apkūnių žmonių, sergančių diabetu. Koks normalus žmogus sugalvotų tokią nesąmonę? Nors ir kaip gerbiu Keviną Jamesą, tačiau su šiuo filmu jis labai apsiriko. Toks jausmas, lyg scenarijaus rašyme jam padėjo Adamas Sandleris. Be pajuokos iš storulių, gauname dar vieną nesąmoningų ir nykaus humoro perpildytų scenų kratinį, kuriame karaliauja kovos su fazanais, arklių spyriai į paširdžius, profesionalių žudikų kovos su diletantais ir nepatrauklios mergaitės romantiniai santykiai su vietiniu gražuoliuku.
Juosta žiūrisi sunkiai, joje nėra jokių išradingų triukų, o ekrane dominuoja neįsiminantys veikėjai. Net blogiukai ir tai atrodo kaip visiški idiotai, kuriems iškarštų kailį bet koks nevykėlis. Kaip sakau, antrą kartą tokie ėjimai nesuveiks, o žiūrėti nekokybiškus dublikatus skauda akis, o tuo labiau juntama pagieža pačiam sau dėl tokio neapgalvoto apsilankymo kine. Tai visiškas laiko ir pinigų švaistymas, nes už tokią atrakciją plėšti pilną bilieto kainą yra visiškai amoralus kino kūrėjų ir tuo pačiu kino centrų veiksmas. Net sunku kažką daugiau pridurti, nes tokios pašaipos iš žiūrovų seniai nemačiau.
Techninė juostos pusė
Kartais filmus su blogais scenarijais gelbsti visai pakenčiama techninė pusė, tačiau čia net ir ji šlubuoja. Pirmiausia, tai silpnas operatoriaus darbas, neįžvelgiama jokio potencialo atsižvelgiant į tai, jog filme karts nuo karto pasirodo veiksmo scenos, kurios turėtų pagyvinti rodomą siužetinę liniją. Deja, šaltai pristatytas veiksmas ir kameros sprendimai tik parodo, jog operatoriui buvo visiškai nusišvilpti į juostos kokybę. Matyt, perskaitęs scenarijų, suprato, jog neverta čia stengtis, taip ar taip gausis niekam tikusi komedija.
Antra – filmo montažas labai klaikus. Tokio vaizdo kratinio šiais metais nemačiau nuo „Jupiterė: pabudimas“ pasirodymo. Taip pat ir garso montažas nesužibėjo.
Vienintelis visai neblogas juostos pastiprinimas atėjo iš kompozitoriaus Ruperto Gregsono-Williamso pusės. Kelios nuotaikingos muzikinės kompozicijos privertė bent jau akimirkai nenuobodžiauti, na ir filme skamba visai neblogos dainos. Čia ir yra vienintelis šviesus juostos akordas, kuris išspaudžia teigiamas emocijas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Iš savo nevėkšlos vaidmens visaip neišlipantis Kevinas Jamesas nuvilia nykiu ir tragiškai atliktu pasirodymu, kurį mes galėjome stebėti dar 2009 metais. Tada suveikė, dabar tai tikrai atrodo į mėgėjišką bandymą atkartoti savo praeityje sukurto personažo. Tiesiog neskanu, labai neskanu. O šaipytis iš apkūnių žmonių yra amoralu.
Majos vaidmenyje antrą kartą atidūrusi Raini Rodriguez įrodo, jog vaidybos plane ji atrodo apverktinai. Jos vaidmens atlikimas – puikus prastos vaidybos pavyzdys, todėl žiūrint į šios merginos bandymus visais įmanomais būdais išspausti iš savęs ką nors, darosi liūdna.
Gaila, kad filme teko vaidinti visai charizmatiškam ir vaidinti mokančiam aktoriui Nealui McDonoughui. Taip pat juostoje epizodiškai pasirodydavo Daniella Alonso, Nicholas Turturro, Gary‘is Valentine‘as ir Ana Gasteyer. Visi jie po šio filmo peržiūros turėtų pasigailėti, kad jame vaidino.
Verdiktas
„Prekybos centro kietuolis: Las Vegas“ – tai visom prasmėm skurdi komedija apie pasityčiojimą iš apkūnių žmonių nerangumo ir jų asmeninių gyvenimiškų problemų. Filme nė su žiburiu nerastume jokio gero juokelio. Visą šį košmarą vainikuoja niekam tikęs scenarijus, klaiki istorija ir ne ką geresnė pagrindinių aktorių vaidyba, kuriems po šio filmo pasirodymo turėtu būti labai gėda.
