Vyriškai auditorijai kuriantis režisierius ir kino prodiuseris George‘as Tillmanas Jaunesnysis, pasižymėjęs 2000 m. pasirodžiusia drama apie Antrojo Pasaulinio karo laikotarpį „Narai“ ir 2009 metais į kino ekranus atkeliavusia biografine drama apie legendinį reperį „Notoriusą“, persikvalifikuoja į ramesnį kino žanrą – romantinę dramą. Kino kūrėjas pristato dar vieną populiariojo JAV rašytojo Nicholaso Sparkso romano motyvais paremtą meilės ir sielvarto kupiną istoriją, kuri atrodo visiškai identiška ankstesniems bandymams perkelti rašytojo knygas į didžiuosius ekranus.
Apie ką mes čia…
Lukas Kolinsas – paprastas kaubojus, kuris per plauką netapo rodeo čempionu. Vyras po patirtos traumos turėjo metus laiko reabilituotis, kol galiausiai ir vėl galėjo atsisėsti ant buliaus. Varžybų metu jo dėmesį patraukia kukli ir labai žavi mergina Sofija. Tarp jų iš karto užsimezga ryšys, tačiau mergina dvejoja dėl tolesnio bendravimo. Jos laukia puiki ateitis Niujorke, naujas darbas ir savo rato žmonės, o Lukas nedega noru išvykti iš gimtojo miesto ir palikti viską, ką turi, ypač tikslą tapti geriausiu savo srityje. Bet kai juos aplanko meilė, jie suvokia, jog tai keistas ir visiškai nenuspėjamas jausmas, kuris leis nuversti net didžiausius kalnus…
Kūrinio vidus
Kai tik pranešama apie naują N. Sparkso knygos ekranizaciją, tampa aišku, jog ir vėl sulauksime visiškai banalios, saldžios ir neįmanomos meilės istorijos tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulių žmonių. Taip nutinka ir šį kartą su filmu „Ilgiausia kelionė“, kuriame galime įžvelgti panašumą su kitomis ekranizacijomis. Visgi, šis bandymas atrodo labiau nuoširdesnis už praeitais metais pasirodžiusį kūrinį „Geriausią, ką turiu“.
Taigi, naujame filme atsiranda detalės iš visų pamiltos ir kol kas geriausios juostos „Užrašų knygelė“, pastatytos pagal N. Sparkso romano motyvus. Tai kaimiečio vaikinuko ir miesto mergaitės meilės istorija, kurioje tiek moterys, tiek vyrai galės atrasti kažką savito. Moterims pirmiausia tai saldi ir svajokliška meilės istorija, na, o vyrams tai saldus pasakojimas, kuriame bus galima pasigrožėti tiek gražiomis moterimis, tiek rodeo, kuris ir tampa didžiausiu filmo akcentu.
Pats pasakojimas vystosi šiek tiek nuobodžiai, lėta įžanga ir pačios istorijos perpasakojimas irgi nežavi iki to momento, kol neprasideda šalutinė viso filmo istorija. Būtent Airo įsimaišymas į Luko ir Sofijos santykius tampa maloniausiu juostos dalyviu. Šiltai ir pamokančiai pristatytas prisiminimuose paskendusio Airo gyvenimas su jo mylimąja Rut. Net gėda sakyti, tačiau jų istorija atrodė tokia nuoširdi ir tyra, jog karts nuo karto sugeba sugraudinti iki širdies gelmių. Ir jeigu nubrauksite ašarą, nesijaudinkit, visi mes žmonės, visi turime širdis, o rodyti jausmus yra tikrai gražu. Airo ir Rut meilės pasaka išpildyta nuo pradžios iki galo. Tai gražu ir išties miela akims, ko negalima pasakyti apie šaltoką ir neįtikinamą Sofijos ir Luko pasitampymą viso filmo metu.
Filme yra ir humoristinių, ir rimtai nuteikiančių ir, žinoma, visiškai banalių scenų, nereikalingų vietų, kurios filmą sutrumpintų geru pusvalandžiu, bet tai gal ir būtų naudingiau šios juostos bendram vaizdui. Aplinka ir provincijos vietovės, laukai, augantys medžiai ir kuklūs namai leidžia atsidurti lyg pasakoje, iš kurios nesinori sugrįžti. Mergaitiškai, bet skoningai pateikiama aplinka. Kino kūrėjai norėjo parodyti, jog provincijoje gyventi yra žymiai geriau, nei nemiegančiame mieste, kurį vaizdavo Niujorkas ir jame gyvenantys žmonės, nemokantys džiaugtis smulkmenomis kaip Lukas ar Aira. Estetiškai gražiai pateikta ši mintis, nes joje yra labai daug tiesos. Ypač dėl žmonių, kurie didmiesčiuose pamiršta, kas yra mandagumas, pagarba, pareiga.
Pabaigai, galima pasakyti, jog „Ilgiausia kelionė“ nėra toks prastas kūrinys, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jame rimčiau pateikiama meilės istorija (Airos ir Rut) nei daugelyje kitų N. Sparkso romanų ekranizacijose, o taip pat ir paties žanro rėmuose. Filmas skirtas ramiai ir romantiškai praleisti laiką su antrąja puse arba draugių kompanija, tuo pačiu pasvajojant apie tokius santykius, kuriais galėjo pasigirti Aira ir jo gyvenimo meilė Rut.
Techninė juostos pusė
Techninė filmo pusė visai nebloga, ypač, jeigu sprendžiant iš paskutinių filmų, pastatytų pagal N. Sparksą. Pirmiausia, tai visai geras operatoriaus darbas, kuris sugebėjo tiksliai apimti rodeo akimirkas ir pristatyti jas filmo metu. Išties gražiai nufilmuotos jodinėjimo ant bulių scenos, o taip pat ir gerai paimta aplinka, kraštovaizdžiai ir pati gamta, kuri ir dominuoja ekrane didesnę šio filmo dalį.
Garso takelis silpnas, nesijaučia nei dramos, nei romantikos. Ganėtinai šalti skambesiai ir blogai parinktos muzikinės kompozicijos neleidžiančios pasinerti į meilės kupina kelionę. Taip pat ir juostos montažas nekelia pasitikėjimo. Istorijos vientisumas nukenčia, o taip vadinami „flashbackai“ juostos intarpuose kartais gadina peržiūrą. Nors, būtent juose ir slypi gražiausia šios juostos akimirka – Airos tyros meilės pavyzdys. Garso montažas tvarkoje, ypač puikiai pateiktas rodeo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Galima tik pagirti, jog Clintas Eastwoodas užaugino visai talentingą sūnelį – Scottą, kuriam šiame filme teko vaidinti Luką. Jaunas aktorius parodė, jog gali natūraliai perteikti savo vaidinamą veikėją, o taip pat sužavėti nuoširdumu ir stulbinančia figūra. Bet, visgi, jis ne tėtis. Jis neturi tokios charizmos, kaip Clintas Eastwoodas, ir nepaveldėjo jo brutalumo.
Jo partnere ekrane tapo 25-ių metų aktorė Britt Robinson, suvaidinusi Sofiją. Žarstyti komplimentus jai nematau prasmės, nes ji pasirodė labai neįtikinamai ir visiškai paviršutiniškai. Šaltos ir gyvenime nežinančios ko nori merginos fizionomija viso filmo metu. Net seksas ir tas atrodė dirbtinai.
Pagirti galima jaunojo Airos atlikėją, aktorių Jacką Hustoną, kuris parodė, kaip turi vaidinti geras aktorius. Jis nuostabiai perteikė įsimylėjusio žmogaus portretą. Vien jo žvilgsnis pasakė daugiau, nei visi Britt Robinson ištarti žodžiai filmo metu. Jam talkino Oona Chaplin, kuriai irgi pavyko geriau atskleisti savo personažą už pagrindinius šios istorijos atlikėjus. Vyresnio Airos atlikėjas Alanas Alda irgi pasižymėjo geru savo personažo perteikimu. Patikėjau ir net susigraudinau vienoje scenoje.
Verdiktas
„Ilgiausia kelionė“ – tai standartinio pavidalo romantinė istorija, paremta N. Sparkso knygos motyvais, kurioje galima atrasti vieną gražią ir labai tyrą meilės istoriją, pasakojančią apie žmogaus jausmų galimybių ribas ir šio gražaus jausmo trapumą, vieną dieną tampančiu neįkainojamu turtu kiekvieno doro žmogaus gyvenime. Šiltai, jaukiai, šiek tiek banaliai ir nuspėjamai, tačiau nuoširdžiai papasakotas kūrinys, kuris be abejonės sušildys ne vieno meile tikinčio žmogaus širdį.
