Jei iki šiol bent šiek tiek klasikiniu kinu besidomintiems žiūrovams kodas „nuo 5 iki 7“ siedavosi su prancūzų Naujosios bangos (pranc. La nouvelle vague) režisierės Agnès Varda pagal laikmetį novatorišku darbu „Kleo nuo 5 iki 7“ („Cléo de 5 à 7“), amerikiečių režisierius Victoras Levinas, savo debiutiniam filmui pasirinkęs labai panašų pavadinimą, galėtų įnešti šiokios tokios sumaišties. Bet taip greičiausiai neatsitiks, nes, pirma, V. Levinas, priešingai nei A. Varda, nieko naujo neišranda, antra, nieko keisto, bet iki šiol daugiau prodiusavimu ir rašymu užsiėmusio V. Levino režisūrinis debiutas nėra toks sklandus, kaip jam pačiam galbūt norėtųsi.
Jaunas, tačiau pasisekimo ir leidėjų dėmesio niekaip nesulaukiantis amerikietis rašytojukas Brajanas (akt. Anton Yelchin) kartą bevaikščiodamas po Niujorką kitoje gatvės pusėje pamato rūkančią neįtikėtinai žavią moterį. Sukaupęs drąsą ir perėjęs į kitą gatvės pusę Brajanas užmezga pokalbį ir taip susipažįsta su žaviąja prancūze Ariele (akt. Bérénice Marlohe). Po pirmos pažinties jiedu toje pačioje vietoje pasimato dar kartą, vėliau susitaria kartu nueiti į muziejų. Galiausiai Arielė pasiūlo susitikinėti, tačiau labai ribotu laiku – nuo penktos iki septintos valandos vakaro. Firminis amerikietis Brajanas subtilios prancūziškos užuominos nesupranta, todėl toks, palyginus, trumpas laikas, kurį Arielė gali jam skirti jį kiek nustebina. Tačiau nė per pusę tiek, kiek iš klumpių jį išverčia atviras Arielės paaiškinimas – ji ištekėjusi už prancūzų diplomato Valeri (akt. Lambert Wilson), jiedu turi du vaikus, o Valeri laiką nuo penktos iki septintos taip pat leidžia su meiluže Džein (akt. Olivia Thrilby) – ir visi laimingi, būtų tobulas ménage a quatre tai kas čia tokio? Iš pradžių Brajanas „laužosi“, jį kankina amerikietiški puritoniški etikos ir moralės principai, tačiau galiausiai spjovęs į juos jis duoda valią savo jausmams ir pasineria į meilės malonumus.
Sakoma, kad nėra didelio skirtumo tarp prancūziškų ir amerikietiškų romantinių filmų – esą tai tos pačios meilės istorijos, vienintelis skirtumas – kokiame taške jos baigiamos. Victoras Levinas eina iki galo. Žiūrovų fantazijai ir savai interpretacijai vietos nepaliekama. Kitas gana ryškus dalykas – aiški kitų filmų ir kitų režisierių įtaka. Drabužių stilius ir scena, kai Arielė stovi priešais knygyno vitriną nedviprasmiškai primena klasikinę Holivudo meilės istoriją „Pusryčiai pas Tifani“ („Breakfast at Tiffany‘s“, 1961 m.), o su meile rodomas Niujorkas ir neurotiškas Brajano personažas (beje, žydas), įstrigęs siauruose amerikietiškuose rėmuose, aiškiau negu aiškiai byloja apie Woody Alleną.
Tačiau tiek iki Blake‘o Edwards‘o, tiek iki Woody Alleno Victorui Levinui dar oho kaip toloka. Pirmas dalykas, ko trūksta jo filmui „Nuo 5 iki 7. Įsimylėjėlių laikas“ – tai subtilumas. Antra – Victoro Levino juosta laikosi iš esmės ant stereotipais paremtų kultūrinių skirtumų. O jei tiksliau – tai net ne ant jų, o ant to, kaip amerikiečiai įsivaizduoja prancūzus ir tai, ką amerikiečiai mano, kaip prancūzai (ar apskritai europiečiai – koks skirtumas, kurie – ES iš esmės yra JAV analogija) įsivaizduoja amerikiečius. Galiausiai kliūva kai kurių personažų nevientisumas – jei iš pradžių su etinėmis nuostatomis kaunasi Brajanas, tai vėliau Arielė labai jau amerikietiškai „užsiciklina“ su taisyklėmis; Brajano mama (akt. Glen Close) iš pradžių atrodo kaprizinga ir įnoringa bei sunkiai palenkiama, tačiau vis tik didžiausiu burbekliu tampa Brajano tėtis (akt. Frank Langella).
Galiausiai… na, taip, pasaulis sukasi aplink JAV, tačiau anglų kalba – bent kol kas toli gražu nėra vienintelė kalba pasaulyje. Todėl gan keistai atrodo, kad mažamečiai Arielės vaikai praktiškai laisvai kalba angliškai (na, tegu, tarkim), o Arielė prancūziškai ją užkalbinusiam Brajanui pati pasiūlo pereiti prie anglų kalbos. Kita vertus, gal amerikiečių, su visokiais eeee ir mmmm bei klaikiu akcentu sugebančių išspausti vos du tris prancūziškus sakinius (nepamirštant įterpti netaisyklingai tariamo žodžio enchanté) ir netgi žinančių daugiau negu vieną veiksmažodžio „baiser“ reikšmę, bei dėl to neslepiant pasididžiavimo laikančių save didžiais poliglotais – t. y. toks yra Brajanas ir jo tėvai – atžvilgiu toks pasiūlymas atrodo visai logiškas. Be to, lingvistinių skirtumų subtilumas nėra visada išlaikomas veikėjų dialoguose. Kai kurios Arielės vartojamos formuluotės jos lūpose skamba visai nenatūraliai, kadangi taip kalbėti galėtų tik žmogus, kuriam anglų kalba yra gimtoji, o gal net dar daugiau – taip kalbėti galėtų tik amerikietis. Nes šiuo atveju neužtenka „perjungti“ mąstymo į užsienio kalbą – iš esmės reikia turėti užsienietišką mąstymą.
Bet iš esmės vertinant – nėra taip ir blogai (t. y. būna ir blogiau. Daug blogiau). Gerai tai, kad Victoras Levinas nesiblaško – filmo centras ir ašis yra Brajano ir Arielės romanas, rodomas vis tik iš Brajano perspektyvos. Nieko keisto – filmo scenarijui režisierius panaudojo savo paties asmeninę patirtį. Ir tai nėra taip sachariniškai saldu, kaip būtų galima tikėtis iš dar vieno holivudinio romantinio filmo.
Be to, iš šio filmo galima prisirankioti gražių, nebanalių ir kol kas dar nelabai nuvalkiotų citatų. Vienos jų rodomos kaip užrašai ant Niujorko Centrinio parko suolelių, kitos gausiai pažeriamos iš personažų lūpų. Taigi, jei anksčiau žinojome, kad meilė trunka trejus metus, tai po šio filmo galėsime sakyti, kad tėra dvi jėgos, kurioms neįmanoma pasipriešinti – tai motina gamta ir meilė.
Taigi, Brajanas vis tik yra pagrindinis šio filmo personažas. Šiek tiek neurotiškas, šiek tiek neužtikrintas, šiek tiek infantilus, tačiau gausiai amerikietiškai kaimietiškas, o iš esmės – toks à la mielas paprastas vaikis iš kaimyninio namo – neaišku, kaip toks rezervuotas vidutiniokas sugeba patraukti Arielės dėmesį. Jį vaidinantis jaunas rusų kilmės amerikiečių aktorius Antonas Yelchinas atrodo pakankamai blankiai – daugumą laiko susikaustęs ir lengvai prasižiojęs (ši savybė šiaip jau labiau būdinga aktorei Scarlett Johansson). Bėda ta, kad būtent jam ir skiriama daugiausiai filmo laiko. O štai Arielę vaidinanti prancūzų aktorė Bérénice Marlohe šį personažą kuria paknakamai lengvai ir organiškai. Arielė natūraliai žavi ir gundanti, elegantiška ir gyvybinga. Bérénice Marlohe tam pakanka charizmos. Tas pats pasakytina apie prancūzą Lambertą Wilsoną, kuris vaidina Arielės sutuoktinį Valeri – nors jo vaidmuo antraplanis, tačiau scenos, kuriose jis pasirodo, tarsi pačios savaime įgyja papildomos energijos. Pakankamai įdomūs kiti antraplaniai personažai – Brajano tėvai, kuriuos vaidina Glen Close ir Frankas Langella, Valeri meilužę Džeinę vaidinanti Olivia Thrilby. Beje, filme pasirodo ir patys save „vaidina“ Niujorko filharmonijos dirigentas Alanas Gilbertas, politinis aktyvistas, rašytojas Julianas Bondas, „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų įkūrėjas ir savininkas, šefas Danielis Boulud ir žurnalistas, rašytojas, plačią skaitytojų auditoriją turinčio literatūros žurnalo „The New Yorker“ vyriausiasis redaktorius Davidas Remanickas.
Su technine puse prasčiau. Jei montažas dar pusėtinas, tai kameros darbas nedžiugina – praktiškai nuolat lydi įspūdis, kad filmuojama iš pernelyg artimos distancijos, o kadrai, nufilmuoti uždarose patalpose, atrodo taip, lyg būtų sufokusuoti ne į personažus, o į sienas. Garso takeliui parinkta graži muzika, tačiau ji nei perteikia nuotaiką, nei ją sustiprina – muzika „sudėliota“ neadekvačiai rodomam vaizdui.
„Nuo 5 iki 7. Įsimylėjėlių laikas“ – komiška romantinė drama, kurios pagrindą sudaro kultūriniai stereotipai ir klišiniai dialogai, tad žiūrovams, kiną suprantantiems kaip meną, o ne kaip pramogą, novatoriškumo ar bent jau paprasčiausio originalumo reikės paieškoti kur nors kitur (arba, jei ką, dar kartą pasižiūrėti „Kleo nuo 5 iki 7“). Tačiau pats režisierius prisipažįsta, kad su šiuo filmu į jokias menines aukštumas netaiko – tad visiems kitiems, nepatenkantiems į aukščiau nurodytą kategoriją, ši nepretenzinga, ne per daug saldi romantika, iš kurios atmintin galbūt įstrigs viena kita meilės sentencija, neturėtų visiškai nuvilti.
Patiks, jei patiko: „Pasimatymas“ („Un rencontre“, 2014 m.), „Pašėlę pirmieji metai“ („I Give It a Year“, 2013 m.)
