Prancūziškas tranzitas

La French

Maždaug nuo ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigos Prancūzijos uostas Marselis buvo tapęs viso pasaulio narkotikų sostine. Nors narkotikų tiekėjų tinklų įkūrimo šiame mieste ištakos siekia dar XIX a. pabaigą, „prancūzų kanalas“ („La French connection“, „filière française“), kurio tiekiami ypatingai aukštos kokybės narkotikai sudarė net 80 proc. JAV platinamų narkotikų rinkos, savo apogėjų pasiekė septintajame dešimtmetyje. Narkotikų vartojimas tapo JAV visuomenės piktžaizde, kasmet nusinešusia daugybę jaunų žmonių gyvybių, tad nenuostabu, kad kovai su juos platinančiomis organizuotomis grupėmis buvo mestos didžiulės tiek JAV, tiek Prancūzijos teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemų pajėgos.

Nieko keisto ir tai, kad ši tema sulaukė kino kūrėjų dėmesio. Dar 1971 m. pasirodė amerikiečių režisieriaus Williamo Friedkino kriminalinė drama „Prancūzų ryšininkas“ („The French Connection“), pelniusi penkis Oskaro apdovanojimus (tarp jų ir geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio pagrindinio aktoriaus kategorijose). Šis filmas pasakoja apie Niujorko policijos pastangas sulaikyti stambią narkotikų kontrabandą atgabenusius prancūzų mafijos gaujos narius ir išardyti šiame mieste veikiantį tinklą. 1975 m. amerikiečio Johno Frankenheimerio režisuotas tęsinys „Prancūzų ryšininkas II“, kurio veiksmas jau persikelia į Marselį, nei tokios sėkmės, nei tokio įvertinimo kaip pirmtakas nesulaukė.

Prancūzijoje ši tema po 1981 m. tragiškų įvykių Marselyje į kino ekranus perkelta 1984 m. – tai buvo Philippe‘o Lefebvre‘o režisuota pakankamai tiksli, bet nelabai įdomi kriminalinė drama „Teisėjas“ („Le judge“). 2014 m. prie „prancūzų kanalo“ temos dar kartą grįžta Cédricas Jimenezas.

1975 m., Marselis. Jaunas, iš Metzo miesto atvykęs ikiteisminio tyrimo teisėjas Pjeras Mišelis (akt. Jean Dujardin), iš pradžių dirbęs nepilnamečių reikalų skyriuje (o daugiausia – spręsdamas paauglių narkomanų problemas), paskiriamas organizuoto nusikalstamumo ikiteisminio tyrimo teisėju. Naujos pareigos reiškia ne tik pripažinimą, bet ir atsakomybę, kadangi dabar teisėjas Mišelis tampa atsakingas už vadinamojo „prancūzų kanalo“ bylos tyrimą. Naujo darbo teisėjas imasi su užsidegimu. Naudodamasis iki tol gal ir nevisai apibrėžtais, o kartais – ir nesankcionuotais metodais jis kapoja Marselį apklėtusio mafijos aštuonkojo čiuptuvus, siekdamas prisikasti prie jo galvos – Marselio mafijos krikštatėvio neapoliečio Gaetano (Tanio) Zampos (akt. Gilles Lelouche). Žinoma, aktyvūs ir sėkmingi teisėsaugos pareigūnų veiksmai mafijai labai smarkiai nepatinka. Abi pusės supranta, kad tai – karas; lošimas, kuriame nelieka nieko kito, kaip tik eiti va bank. Tik teisėjui dar teks kovoti ne tik su mafija, bet ir su aukščiau stovinčiais kartais ir korupcijos nevengiančiais valdžios pareigūnais.

Prancūzų režisierius Cédricas Jimenezas gimė 1976 m. Marselyje, tad pats turbūt neblogai prisimena tuometinius įvykius. Ir nors jo filmas „Prancūziškas tranzitas“ pasakoja apie tą pačią Marselio mafiją ir narkotikų kontrabandą į JAV, šio filmo nereikėtų laikyti 1971 m. amerikietiškojo „Prancūzų ryšininko“ (ar jo 1975 m. tęsinio) perdirbiniu. Visų pirma, amerikietiškos juostos rodo kiek ankstesnius įvykius. Antra, „Prancūzų ryšininko“ centre atsiduriantis Niujorko policijos detektyvas Džimis „Išverstakis“ Doilas yra išgalvotas personažas, kurio prototipas buvo Eddie‘is Eganas (filme taip pat yra toks personažas – tai Džimio Doilo viršininkas), o filmo tęsinys yra apskritai išgalvota ir su realiais įvykiais mažai ką bendro turinti istorija. Tuo tarpu „Prancūziškas tranzitas“ pasakoja apie laikotarpį nuo 1975 iki 1981 m., veiksmas vyksta saulėtame Marselyje (į kurio gatves dar tik po gerų septyniolikos metų išriedės baltasis Danielio taksi), o pagrindiniai filmo personažai – teisėjas Pjeras Mišelis (Pierre Michel) ir mafijos vadeiva Tanis Zampa (Gaëtan „Tany“ Zampa) – yra realūs asmenys.

Ieškant sinematografinių citatų, vis tik labiau „Prancūzišką tranzitą“ vertėtų lyginti ne su „Prancūzų ryšininku“, o su 1995 m. amerikiečio Michael‘o Manno kriminaline drama „Karštis“ („Heat) – abiejuose filmuose pagrindiniai priešininkai susitinka kelyje ir trumpai šnekteli. Tik jei policijos leitenantas Vincentas Hana gali kaip niekur nieko su Neilu Makoliu gurkšnoti kavą, tai teisėjas Pjeras Mišelis Zampai kavos nepasiūlo – tokiems kaip Zampa jis nejaučia nė lašo pagarbos, tad į jokius familiarumus, susitarimus, ar kompromisus nesileidžia. Be to, abu filmai, priešingai nei „Prancūzų ryšininkas“, parodo ne tik pagrindinių personažų „darbo aplinką – leidžiama pažvelgti ir į jų laisvalaikį bei asmeninį gyvenimą.

Apskritai, galima laikyti, kad visas C. Jimenezo filmas yra dedikacija teisėjui Pierre‘ui Micheliui, kurio dėka per šešerius metus buvo sulaikyta apie septyniasdešimt asmenų, susijusių su Marselio narkomafija ir kuris yra tapęs savotišku Prancūzijos teisingumo sistemos simboliu.. „Prancūzams svetimas didvyrių kultas, todėl reikėjo rasti būdą, kad pagarbos išreiškimas netaptų parodija“, teigia teisėjo personažą šiame filme kūręs aktorius Jean‘as Dujardin‘as. Iš tiesų, galima sakyti, kad pavyko rasti tą aukso vidurį. Pjerą Mišelį čia galime matyti visokį – tiek griežtą, tiek sąmojingą, tiek netekusį kantrybės, tiek atsipalaidavusį draugų ir artimųjų rate, tiek atsiribojusį nuo aplinkos dėl darbe išgyvento sukrėtimo, tiek desperatišką ir emociškai palūžusį. Ir J. Dujardinas puikiai perteikia visas šias būsenas. Vis tik Oskaro laureatui galima prikišti, kad kelis kartus teisėjo veide pasirodė kelios bravūriškojo agento OSS 117 grimasos. Besiruošdamas šiam vaidmeniui aktorius susitiko ir kalbėjosi su teisėjais ir policininkais. Tačiau suvokdamas, kad niekada nebus tikrasis Pierre‘as Michelis J. Dujardinas kuria savą teisėjo versiją.

Tanį Zampą įkūnijęs Gilles‘is Lelouche‘as atrodo neblogai, bet J. Dujardino lygio nepasiekia. Kiti personažai – tiek Mišelio ir Zampos žmonos, tiek policijos pareigūnai, tiek politikai, tiek smulkesni mafijos šulai yra antraeiliai personažai. Šiek tiek iš jų išsiskiria „Pakvaišėlis“, kurį vaidina Benoît Magimelis. Moteriški personažai, kaip jau minėta, taip pat antraplaniai, tačiau nei Žakliną Mišel vaidinanti Céline Sallete, nei Kristianą Zampą įkūnijusi Mélanie Doutey nėra visiškos statistės – jų personažai per trumpą jiems pasirodyti skirtą laiką atsiskleidžia ryškiai ir savitai, o C. Sallette atveju – ir emocingai.

Atskirai būtina aptarti šio filmo stilistiką. „Prancūziškas tranzitas“ nukelia tiesiai į aštuntąjį dešimtmetį. Viskas – drabužiai, aksesuarai, šukuosenos, automobiliai apgalvota ir atrinkta iki smulkmenų (va taip reikia dirbti, Marti!). Tai laikais, kai moterys nešiojo plaukų juostas, kai vyrai želdino žandenas ir dėvėjo rudus kostiumus bei plačiai prasagstytus marškinius, kai buvo madingi dideli nelabai tamsūs akiniai nuo saulės. Išlaikytas netgi to laikmečio filmams būdingas koloritas – ekrane matyti daug rudų, rusvų, geltonų atspalvių – kitaip nei dabar dominuojantis žydros ir oranžinės derinys. Vis tik patys akyliausi filmo žiūrovai aptiko keletą anachronizmų – tačiau palyginus su milžiniškomis pastangomis, įdėtomis siekiant sukurti autentišką laikmečio atmosferą, juos galima nurašyti smulkioms klaidelėms, kurių neišvengia, ko gero, nei vienas filmas.

Prie filmo laikmečio atmosferos kūrimo atitinkamai prisideda garso takelis. Muzika tiek diagetinė, tiek ekstradiagetinė – išgirstame skambant Serge‘o Gainsbourg‘o ir Brigitte Bardott „Comic Strip“, Kim Wilde muziką (nors iš tiesų jos albumas „Cambodia“ išleistas tik 1982 m.), filmo kulminaciją akompanuoja Sheilos „Bang Bang“.

Šiam filmui režisierius pasirinko mobilią kamerą – taip suteikdamas aktoriams daugiau laisvės. Kameros judesys pastebimas, tačiau neerzinantis – vaizdas šokčioja tik filmuojant gaudynių scenas, bet tai tik prideda daugiau natūralumo filmui. Įdomus aspektas – režisierius filmuodamas du pagrindinius personažus pasirinko truputį skirtingą jų rodymo būdą: buvo stengiamasi, kad teisėjas Pjeras Mišelis visada atsidurtų kadro centre, dominuotų; tuo tarpu Tanis Zampa dažnai rodomas iš kito personažo matymo lauko, arba išblukinus kitus personažus.„Prancūziškame tranzite“ panaudota ir autentiška to laikmečio televizijos medžiaga – tokią pačią techniką galime matyti ir Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje nominuotame Čilės režisieriaus Pablo Larraín‘o filme „Ne“ („No“, 2012 m. ) ir italų dramoje „Miegantis grožis“ („Bella addormentata, 2012 m.).

„Prancūziškas tranzitas“ – šiek tiek nostalgiška, bet įspūdingai aštuntojo dešimtmečio aplinką ir atmosferą atkurianti visai neblogai pastatyta kriminalinė drama. Filme netrūksta veiksmo ir įtampos, tačiau jo personažai, kurių prototipais tapo realūs asmenys, – natūralūs ir žmogiški. „Prancūziško tranzito“ kūrėjai nėra visiškai pažodžiui prisirišę prie tikrų faktų, tačiau prieš metant kaltinimus dėl dramatizmo stokos, vis tik reikia prisiminti, kad filmas yra iš esmės dedikuotas realiam asmeniui, tad personažų kūrimas nori nenori buvo apribotas tiek žinomomis biografijos detalėmis, tiek reiškiama pagarba. Bet jau vien tas faktas, kad filmo centre atsiduria nepaperkamas teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnas, o ne gangsteris ar koks neaiškus sukčius, yra sveikintinas.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles