Poltergeistas

Oskarui geriausio 2006 metų animacinio filmo kategorijoje už „Namas monstras“ (angl. „Monster House“) nominuotas režisierius Gilas Kenanas, kartu su studija „20th Century Fox“, pasiryžo į didžiuosius kino ekranus perkelti kultinį ir milijonų siaubo žanro gerbėjų pamiltą „Poltergeistą“ praėjus dvidešimt trims metams nuo originalo pasirodymo. „Embero miesto“ kūrėjas kviečia ir vėl atsidurti pavojingame ir mįslių pilname ir paslaptingų jėgų valdomame name, kuris atgimsta iš naujo, šiuolaikinių technologijų ir kokybiškos trimatės erdvės dėka.

Apie ką mes čia…

Darni Bowenų šeima, persikėlusi į naujuosius, erdvius ir dar po remonto kvepiančius svajonių namus, net netuokia, su kokiu blogiu jiems teks susidurti vos tik peržengus namų slenkstį. Po kelių dienų, jauniausios šeimos narės Medelin kambaryje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirmiausia, spinta nenustoja skleisti įtartinus garsus, tačiau namie gyvenantiems vaikams ji tampa savotiška pramoga. Bet vieną dieną mergaitė pradingsta lyg skradžiai žemę. Nesuprasdami, kas dedasi jų namuose, Medelin tėvai iškviečia paranormalių reiškinių specialistą…

Kūrinio vidus

1982 metais pasirodęs režisieriaus Tobe Hooperio darbas sukrėtę labai daug pasaulio kino mylėtojų ir profesionalių kritikų, kurie negailėjo liaupsių ateityje kultiniu tapusiam filmui. Žinoma, didelį indelį įdėjo pirmtako prodiuseris ir jo scenaristas Stevenas Spielbergas, kuris norėjo pateikti siaubo žanro atstovą šeimyninei auditorijai. Tą jis padarė tiesiog meistriškai, todėl perspjauti jo viziją šiam perdirbiniui yra misija neįmanoma. Kaip teigė pats naujojo filmo režisierius, jis norėjo pagerbti S. Spielbergo palikimą ir taip pat pristatyti šeimyninį siaubo filmą, bet šiek tiek pakeisdamas patį bendrą pasakojimo braižą. Taigi, pasižiūrėjus Gilo Kenano „Poltergeistą“ susidūriau su dilema – filmas išties atrodo pastatytas kokybiškai ir vertas peržiūros kine, tačiau kyla klausimas, ar, visgi, reikėjo kišti nagus prie jau kultiniu tapusio darbo?

Kaip ir originaliame filme, šis taip pat nuo pačios pradžios skleidžia vien tik teigiamas ir labai šiltas emocijas. Net sunku įsivaizduoti, jog atėjai į siaubo filmą. Tačiau labai greitai viskas pasikeičia, veiksmas neprailgsta ir galiausiai gauname šiek tiek adrenalino. Nors, kaip ir originale, siaubo elementų mažiau už įtampos kupinas scenas, bet kai kuriose vietose, labai įdėmiai žiūrint ir nekreipiant dėmesio, kas dedasi aplink, tai įsijautus galima ir kelis kartus per filmą krūptelti. Tačiau, tokie momentai priverčia labiau šypsotis, nes nieko naujo kaip ir nepamatei. Čia gi ne kokio nors Jameso Wano „Išvarymas“, kuriame netrūksta drastiškų priemonių žiūrovų gąsdinimui staigiais kameros judesiais ir labai precizišku garsu. „Poltergeiste“ didžiausias dėmesys skirtas pačiai istorijai ir teisingam jos perpasakojimui.

Personažų filme netrūksta, tačiau jie neišdirbti iki galo, todėl susidaro įspūdis, kad kino kūrėjai bandė susitelkti ties pačiu istorijos perdavimu žiūrovams per poltergeisto sukurtą pagrindiniams herojams nepalankią aplinką, o ne emocionaliai perteikti visą siaubą per juos pačius. Sužavėti gali ekstrasensas Kariganas Burkis, kuris ir valdo visą situaciją ekrane, neleisdamas pasireikšti nė vienam Bowenų šeimos nariui. Prisiminus originalą, tai kiekvienas herojus buvo pateiktas itin vaizdingai, kad būtų kaip įmanoma paprasčiau susipažinti su jo matomu pasauliui ir pajausti visą veikėjo problematiką. Na, bet turime ką turime. Visgi, tokie žaidimai su herojais šioje juostoje nesudaro didelės problemos, nes, kaip ir minėjau anksčiau, viskas čia buvo orientuota į patį poltergeistą ir susiklosčiusią šeimyninę dramą.

Didžiausias pliusas, kuris pridengia kino kūrėjų padarytas klaidas ties herojais, yra bendra filmo trukmė, kuri, kaip tik ir tampa išsigelbėjimu. Jeigu 1982 m. pasirodęs filmas karts nuo karto atrodė nuobodžiai dėl savo dviejų valandų trukmės, tai šis per pusantros valandos sugeba apčiuopti viską, kas buvo pasakyta originale. Todėl, lyginant abu filmus, aš esu už pusantros valandos versiją, kurioje bent jau išlaikoma įtampa iki pat pasakojimo finalo, ko negalima pasakyti žiūrint originalią juostą. Joje netrūko nereikalingų dialogų apie nieką.

Apibendrinus, galėčiau teigti, jog naujoji „Poltergeisto“ versija atrodo išties patraukliai, naujoviškai ir, kas svarbiausia, ji yra pritaikyta prie šiuolaikinio žiūrovo poreikių, todėl pasižiūrėjus ją, jaunas ir galbūt 1982 m. filmo nematęs žiūrovas užsinorės įvertinti ir tą filmą, vertusį kino salėje sėdinčius jų tėvus trypčioti kojomis iš siaubo. Bet, tai taip pat yra ir nereikalingas filmas, kuris niekaip nesugebės net ir po šimto metų užgožti kultiniu tapusio pirmtako.

Techninė juostos pusė

Trimatė erdvė, kuri ir tampa didžiausiu šio filmo akcentu, atrodo neblogai, bent jau specialieji efektai atrodo išties labai patraukliai. O ir pats 3D efektas, prieš akis skraidantys daiktai ir itin gilus vaizdas sudaro nemažą estetinį filmo grožį. Tačiau tie, kurie žiūrės paprasto formato naująją „Poltergeisto“ versiją, taip pat neturėtų spjaudytis. Filmo spalvų paletė yra gana plati, todėl ir patys kokybiškai pateikti specialieji efektai ir dekoracijos pritraukia akis prie ekrano.

Žiūrovai turėtų būti patenkinti ir kameros darbu, kurį puikiai atliko operatorius Javieras Aguirresarobe‘as. Vien ko verta spintos scena, jau nekalbant apie iš televizoriaus skleidžiamus vaizdus. Kameros specialistas tam tikrais momentais įvairiausių manevrų dėka sukurti gana šiurpią atmosferą. Bežiūrint šį filmą galima pasijausti lygiai taip pat, kaip žiūrint meistriškos operatoriaus Garry‘io Goldsmitho rankos darbą 1982 metais.

Garso takelis irgi pakankamai geras. Sukurta atmosfera dėl muzikos kurinių karts nuo karto kinta, kai tik leidžiamės vis giliau į poltergeisto sukurtą pragarą Bowenų šeimos nariams. Kompozicijos parinktos atsakingai. Jos sukuria reikalingą įtampą filmui, na, o žiūrovams tai bent jau dar viena nebloga emocionali pramoga sėdint ir spoksant į vaizdelius, skriejančius iš ekrano ribų.

Pats siužetinės linijos pateikimas nenuvilia, kaip jau anksčiau buvo rašyta, filmas žiūrisi labai žvaliai, nenuobodžiai, todėl montažo klaidų nesimato, o ir bendros istorijos vystymas nenukenčia. Su garsu taip pat viskas tvarkoje. Galima kartais ir į kelnes privaryti, jei pernelyg atsipalaidavęs gauni dar vieną šoko dozę iš poltergeisto. Kartais galima pajusti, kad siaubingi dalykai nutinka ne juostos herojams, o tau, sėdinčiam patogioje kino salės kėdėje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai juostoje ne itin žibėjo, tačiau dėl to kaltas silpnas herojų pateikimas scenarijuje, todėl net ir toks profesionalas, kaip Samas Rockwellas, turėjo iš visų jėgų pasistengti ir pasirodyti kaip įmanoma patraukliau. Jam tai pavyko, aktorius jautės labai gyvybingas, emocionalus ir juo buvo nesunku patikėti, tačiau to paties negalima pasakyti apie jo partnerę Rosemarie DeWitt, įkūnijusią Emės Bowen personažą. Šalta kaip ledas moteris nė akimirkai neleido patikėti, jog ji kenčia dėl savo dukrelės dingimo.

Antras ir geriausiai perteiktas filmo herojus Kariganas Burkis nebūtų įmanomas, jei ne aktoriaus Jaredo Harriso pasirodymas. Beje, jam tai jau ne pirmas siaubo filmas, kuriame jis kovoja su antgamtinėmis jėgomis. Anksčiau aktorius buvo pasirodęs filme „Nebylios dvasios“. Energingas, savimi patenkintas ir bebaimis vyriškis – juostos pažiba, leidžiantis pajusti ir baimę, ir įtampą, ir suvokti poltergeisto užmojus.

Antraplaniuose vaidmenyse filme galima pamatyti Jane Adams, Saxon Sharbino, Nicholasą Brauną ir Kennedę Clements.

Verdiktas

„Poltergeistas“ – tai, nors ir visiškai nereikalingas perdirbinys, tačiau savo įtemptai vystoma siužetine linija, įdomia technine puse, gerais specialiaisiais efektais ir trumpais siaubo turinčiais intarpais, tampa gana patraukliu ir visai šeimai skirtu lengvo turinio siaubo žanro atstovu, kurį žiūrint laikas neprailgsta.