Naktis be karūnos

A Royal Night Out

2015 m. minimos 70-osios II pasaulinio karo pabaigos metinės. Didžiausio ir daugiausiai aukų per visą žmonijos istoriją pareikalavusio karinio konflikto, per kurį žuvo daugiau kaip 70 milijonų žmonių, karo veiksmai kapituliavus hitlerinei Vokietijai Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. Daugybė žmonių Europos miestuose išėjo į gatves ir džiaugsmingai šventė pasibaigusį karą. Būtent apie šią naktį ir pasakoja britų režisieriaus Julian‘o Jarrold‘o filmas „Naktis be karūnos“. Pats režisierius, pastatęs filmą apie anglų rašytoją Jane Austin „Maištingoji Džeinė“ („Becomming Jane“, 2007 m.), daugiausia dirba su televizijos projektais, o į didžiuosius kino ekranus grįžta po septynerių metų pertraukos.

1945 m. gegužės 8 d., Londonas. Hitleris negyvas, Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Beveik šešerius metus Europą varginęs karas baigėsi. Minios londoniečių plūsta į gatves, renkasi Trafalgaro aikštėje ir prie Bekingemo rūmų, kur iš balkono minią sveikina Didžiosios Britanijos karališkoji šeima. Matydamos linksmą minios siautulį jaunosios princesės – devyniolikmetė sosto įpėdinė Elizabeta (akt. Sarah Gordon), dar vadinama Lilibeta, ir keturiolikmetė Margareta (akt. Bel Powley) – pačios norėtų prisijungti prie linksmybių – įsimaišyti tarp švenčiančių žmonių ir sužinoti jų nuomones bei nuotaikas, klube pašokti paskutiniu mados klyksmu tapusį lindyhopą, ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Nes, ei, juk jos ne vienuolės, o kitos progos gali ir nebūti. Viskas būtų gal ir paprasta, jei ne… karališkas statusas. Tad iš pradžių toks princesių prašymas jų motinos Elizabetos (akt. Emily Watson) atmetamas griežtu „ne“. Tačiau tėtis karalius Jurgis VI (akt. Rupert Everett) atlaidesnis. Tik jei princesės tikėjosi, kad gautas leidimas išeiti iš Bekingemo rūmų reiškia visišką laisvę, joms tuoj pat tenka gerokai nusivilti – jos ne tik prisaikdinamos grįžti atgal ne vėliau kaip pirmą nakties, bet dar į kompaniją gauna du kompanionus – du jaunus karininkus: kapitoną Praisą (akt. Jack Laskey) ir leitenantą Baridžą (akt. Jack Grodon). Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, princesės, į viešumą išėjusios incognito, savo nuobodžių palydovų greitai atsikrato ir pajunta tikrąjį laisvės skonį. Bėda ta, kad greitai pasimeta viena nuo kitos. Tad tolimesnė nakties eiga klostosi taip, kad kol jaunėlė Margareta per daug nesukdama galvos linksminasi, vyresnioji Elizabeta padedama jauno simpatiško, tačiau socialistinių ir antirojalistinių pažiūrų kupino kareivio Džeko (akt. Jack Reynor) po visą naktinį Londoną ieško savo pražuvėlės sesutės.

Filmo scenarijus neoriginalus ir niekuo nenustebinantis – veiksmas vyksta ekrane tiksliai taip, kaip to galima tikėtis iš pat pradžių (na kad ir jau minėta klišė „apgauti priskirtą prievaizdą“, kuris, kaip tyčia, nei intelektinėmis savybėmis, nei pastabumu nepasižymi, matyta ne vieną ir turbūt ne penkiolika kartų). Iš esmės visa filmo veiksmo eiga apsiriboja tuo, kad būsimoji Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeta desperatiškai bando surasti savo seserį, už kurią, šiaip ar taip, yra atsakinga – tačiau princesės patenka tarsi į užburtą ratą, veikiantį principu „kai nykštukas pareina, namukas išeina, o kai namukas pareina, nykštukas išeina“. Tai yra, visą vakarą Lilibeta bando surasti savo sesers pėdsakus, tačiau princesės vis sugeba keliomis sekundėmis prasilenkti. Vienintelė filmo varomoji jėga yra Lilibetos ant flirto ir neapykantos ribos balansuojantys santykiai su autobuse sutiktu Džeku.

Iš filmo taip pat nereikėtų tikėtis tikslių dokumentinių ar biografinių detalių. Tai tiesiog pasakojimas apie tai „kaip galbūt galėjo būti“, tačiau nereiškia, kad taip ir buvo. Kaip teigia prisiminimais apie tą 1945 m. gegužės 8-osios vakarą besidalijantys liudininkai, buvę kartu su princesėmis, viskas vyko smarkiai kitaip, nei rodoma filme. Taip, princesės iš tikrųjų gavo tėvų sutikimą išeiti ir švęsti, tačiau su jomis ėjo dar bent 16 asmenų, įskaitant princesių pusseserę Margaret Rhodes, tuo metu gyvenusią Bekingemo rūmuose, lordą Porchesterį, vėliau tapusį karalienės lenktynių vadybininku, ir karališkų rūmų patarnautoją, buvusį karališkųjų oro pajėgų pilotą, karo didvyrį Peterį Townsendą, vėliau įsimylėjusį princesę Margaretą. Princesė Elizabeta iš tiesų išvyko vilkėdama karinę uniformą, o kadangi buvo smarkiai prigąsdinta to, kad bus atpažinta, stengėsi paslėpti veidą po kariškos kepurės snapeliu, dėl ko gavo pastabą, kad netinkamai dėvi uniformą. Iš pradžių karališkoji kompanija šoko Pikadelio ir Trafalgaro aikštėse, paskui, susigrūdę į Norfolko kunigaikščiui priklausantį kabrioletą, patraukė šokti prie „Ritz“ viešbučio, vėliau atsidūrė netoli karališkojo Žaliojo parko (Green Park) ir Sen Džeimso parko (St. James‘s). Vidurnaktį Bekingemo rūmų balkone karalius ir karalienė pasirodė antrą kartą, o jų dukros princesės Elizabeta ir Margareta buvo tarp minios džiūgaujančių tautiečių. Kompanija į rūmus grįžo tik paryčiais – nebe taip prabangiai, kaip galbūt pridera karališkiesiems asmenims (vienu iš rytinių traukinių), tačiau saugiai ir laimingai. Jos Karališkoji Didenybė karalienė Elizabeta II apie naktį iš 1945 m. gegužės 8-osios į 9-ąją yra pasakiusi „Manau, kad tai yra viena įsimintiniausių naktų mano gyvenime“.

Tačiau nebūtina net viso to žinoti, kad į akis kristų keletas detalių, kuriomis tikrai labai sunku patikėti. Keturiolikmetė princesė Magareta flirtuoja su karininku, kuris už ją vyresnis bent jau dvigubai, jei ne trigubai? Vieniša ir pasimetusi princesė savo tėvo karaliaus kalbos klausosi per radiją bare, pilname įkaušusių miestelėnų? Sosto įpėdinė, būsimoji karalienė Elizabeta lengvabūdiškai flirtuoja su atsitiktinai sutiktu eiliniu kareiviu? Net jei praleisime pro akis tą biografinį faktą, kad Didžiosios Britanijos monarchė savo būsimą sutuoktinį princą Phillip‘ą sutiko dar 1939 m. ir, kaip teigiama „įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio“ ir visada jo atžvilgiu išlaikė „tvirtus ir stabilius jausmus“. O kur dar amžinas ir nepakeičiamas tokio tipo filmuose motyvas apie „princesę, norinčią (ne, tiesiog trokštančią) tapti eiline mergina“… Tą jau matėme tiek „Monako princesėje“ („Grace of Monaco“, 2014 m.), tiek „Pasimatyme su prezidento dukra“ („My Date with the President‘s Daughter“, televizijos filmas, 1998 m.), tiek „Princesės dienoraštyje“ („Princess Diairies“, 2001 m.) – galiausiai tiek klasikinėse, tiek moderniose „Princo ir elgetos“ interpretacijose vienaip ar kitaip noras bent trumpam tapti „eiliniu žmogumi“ kažkodėl tampa vos ne karščiausia privilegijuotos padėties personažo svajone.

Jaunąją princesę Elizabetą šiame filme vaidina kanadiečių aktorė Sarah Gadon – ir vaidina visai neblogai. Gal ir neatrodo kaip devyniolikos (aktorė gimė 1987 m.), tačiau šis pasirinkimas neatrodo toks drastiškas, kaip keturiolikmetę Margaretą vaidinančios 23 metų anglų aktorės Bel Powley. Tiesa, jos kuriamas personažas pakankamai juokingas, tačiau visai nevaikiškas, o laikmetį ir oficialų statusą atitinkanti apranga ir šukuosena dar labiau ją pasendina ir žvelgiant į jos atvaizdą ekrane niekaip neįmanoma patikėti, kad ši išsipusčiusi teta yra keturiolikmetė paauglė. Neblogai atrodo atsitiktiniu princesės Elizabetos palydovu tapusio kareivio Džeko vaidmenį sukūręs airis Jack‘as Reynoras, plačiajai auditorijai pažįstamas iš filmo „Transformeriai: išnykimo amžius“ („Transformers: Age of Extinction“, 2014 m.). Kiti personažai antraplaniai, tad juos vaidinantys aktoriai turėjo nedaug galimybių atsiskleisti. Vis tik išskirtinas karalienę Elizabet (vėliau, po jaunosios Elizabet karūnavimo, tam, kad būtų išvengta painiavos, pradėtos vadinti karaliene motina) vaidinančios Emily Watson vaidmuo. Jei princesės Margaretos personažas juokingas savo naivumu, tai karalienė – savo konservatyvumu ir išraiškingais žvilgsniais. Tačiau tai nereiškia, kad ji tampa komišku personažu – britų humoras čia pakankamai subtilus. Jau senokai matytas britas Rupertas Everetas, paskutiniu metu daugiau besifilmuojantis televizijos projektuose, arba „paskolinantis“ savo balsą animaciniams personažams, kuria pavargusio, tačiau pareigingo karaliaus Jurgio VI vaidmenį. Žinia, po „Karaliaus kalbos“ („The King‘s Speech“, 2010 m.) ir Colino Firtho Oskarais apvainikuoto triumfo, turbūt sunkoka įsivaizduoti kitą aktorių, vaidinantį šią istorinę asmenybę. Rupertas Everettas atrodo truputį neužtikrintai. Apie klouniškus karininkus Baridžą ir Praisą vaidinančius atitinkamai Jacką Gordoną ir Jacką Laskey per daug nėra ką pasakyti – jų personažai nuo pat pradžių yra pasmerkti atrodyti kvailai. Be visų šių išvardytųjų, žiūrovams turėtų būti smagu bent trumpai išvysti britų aktorius Rogerį Allamą ir Ruth Sheen.

Techninė pusė pakankamai nebloga, nors ypatingai ir nestebina. Kameros darbas vidutinis – jokių įdomesnių rakursų. Pradžioje panaudoti dokumentiniai kadrai, kuriuose užfiksuota prie Bekingemo rūmų susirinkusi švenčianti minia gražiai pereina į meninį filmą. Garso montažas neblogas – ypač atsižvelgiant į tai, kad dauguma filmo veiksmo vyksta triukšmingoje aplinkoje – žmonių pilnose gatvėse, aikštėse, baruose, klubuose – personažų dialogai išskirti pakankamai aiškiai. Garso takelis – ko gero, didžiausias šio filmo privalumas. Atsižvelgiant į epochą ir tuometinį „hitą“ lindyhopą, filmo personažus lydi lengva ir melodinga džiazo muzika.

„Naktis be karūnos“ – lengvai nuspėjamu siužetu nenustebinantis ir nuo realių faktų gana smarkiai nutolęs filmas. Tačiau, jei neištikėsite dokumentinio tikslumo, ir visa tai, kas vyksta ekrane priimsite kaip vieną iš galimų to, kas galėjo nutikti, variacijų, tada šis lengvas filmas visai tiks praleisti pakankamai smagų vakarą. Beje, pažiūrėti šį filmą buvo pasiūlyta ir Jos Didenybei karalienei Elizabetai II. Tačiau jos atstovas perdavė tokį atsakymą: „Karalienė yra garbingo amžiaus, be to, kam jai žiūrėti fikcinį filmą, kai pati labai gerai atsimena, kas vyko iš tikrųjų“. Nors jos nuomonę vis tik būtų smalsu sužinoti: filmas „Karalienė“ („The Queen“, 2006 m.) jai nepatiko, tačiau „Karaliaus kalbą“ monarchė įvertino palankiai. Tad tikrai įdomu, kokio karališko verdikto sulauktų „Naktis be karūnos“?

Patiks, jei patiko: „Pasimatymas su prezidento dukra“, „Princesės dienoraštis“

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles