Panašu, kad kino studija „Disney“ atrado sėkmės paslaptį. Jau negana to, kad milijardus jai krauna „Marvel“ kuriami filmai, tai prie viso to prisideda ir visai sėkmingos visų pamėgtų pasakų ekranizacijos. Ir taip, kad ir kaip bežiūrėtume, visos šios pasakos, net ir mums, lietuviams, yra pažįstamos ir tikrai gerai žinomos. Ypatingai jei esate iš devintojo dešimtmečio kartos, kai gyveno perversmo metu ir į mūsų pasaulius keliavo Bembis, Pelenė ir kiti veikėjai. Tiesa, neabejotinai, iki mūsų šalies neprikeliavo Pitas ir jo drakonas, tačiau su šia istorija būtent dabar galime ir susipažinti filme „Pito drakonas“.
Nelaimingo įvykio metu berniukas Pitas pasiklysta miškuose. Ir tuomet jis sutinka naująjį draugą. Draugą, kokio niekas anksčiau net nebuvo matęs ar girdėjęs. Tokį draugą, kuris nekalba, bet saugo ir duoda. Tai Eliotas. Didelis, gauruotas ir žalias drakonas, saugantis Pita nuo bet kokių pavojų. Ir tai jam pavyksta daryti 6 metus. Iki tol, kol Pitą pastebi parko reindžerė. Nuo tos akimirkos atskiras Pito ir Elioto pasaulis susimaišo su magijos neturinčiu žmonių pasauliu ir viskas ima suktis lyg intensyvioje karuselėje.
Jei kas yra matęs originalų „Disney“ animacinį filmą, tai paliudys, kad tas daiktas buvo nežiūrimas ir labai labai siaubingas. Nenuostabu, kad istorija neiškeliavo toliau JAV sienų. Tačiau šis filmas, nors ir dalinai atkartoja ankstesnio darbo istoriją, turi kiek šiuolaikiškesnį motyvą ir bent jau teoriškai pagrindžiamą paaiškinimą, kodėl vaikas 6 metus klaidžiojo po miškus. Jei tiksliau – kokia to pirminė priežastis. Na, o kas vyko toliau – absoliučiai nesvarbu.
Nesvarbu todėl, kad filmas nėra jau toks ir įdomus. Kad ir kiek puikių juostų pristatytum pasauliui, viena jų, kaip ir ginkle, užsikirs. Ir šiuo atveju būtent „Pito drakonas“ nėra tas didysis stebuklas, kokio būtų galima tikėtis. Taip, ši juosta yra graži, turi „užslėptų“ minčių, nors jos užslėptos gali būti nebent vaikams. Pasakojimas yra gražus, sudėliotas tipiniais istorijos plėtojimo būdais, kai kūrėjai tiesiog laukia akimirkos kada žiūrovai pravirks. Kiek kritiškesnio žiūrovo ši juosta nesužavės.
Deja, nė vienas personažas, išskyrus CGI Eliotą, nesugeba įtraukti. Absoliučiai nė vienas. Dėl to norėtųsi kaltinti aktorius, tačiau nėra kaip to daryti, kai siužetinė linija yra buka kaip rankena. Šią istoriją visi esame matę ne vieną ir ne du kartus, todėl net studijos didelis noras įtraukti į galbūt magiją mūsų gyvenimuose – neišdega. Patys aktoriai, bent jau pagrindiniai, mums visiems labai pažįstami. Tai Bryce Dallas Howard iš „Juros periodo pasaulio“, puikus ilgametis aktorius Robertas Redfordas, „Žvaigždžių kelio“ Karlas Urbanas ir dar daug kitų. Visi jie atlieka savo darbą, bet nė vienas, kaip ir minėjau, nesugebėjo įtikinti. Taigi, ir emocingos akimirkos yra labiau pritemptos, nei kituose „Disney“ filmuose.
Vizualiai filmas yra pasakiškai gražus. Sakydamas pasakiškai ir turiu omenyje – lyg iš pasakos. Horizontas, kalnai, parkas, upės. Viskas yra gražu. Ir specialieji efektai yra sąlyginai neblogi. Jei anonse Eliotas atrodė siaubingai kompiuterinis, tai filme jis jau visai kitoks, gerokai kokybiškesnis. Nors prie išvaizdos vis tiek reikės priprast. Ypač „Sostų karų“ gerbėjams. Techniškai juosta taip pat tvarkinga, nors garso takelis nebuvo toks, kuris labai įsimintų.
Filme viskas atrodo lyg būtų tvarkoje, bet peržiūrėjus jį lieka kažkokia tuštuma. Lyg ir norėtųsi jį mėgti, bet nesigauna, nes jis yra tuščias. Gražus, bet nenešantis jokios žinios. Neabejotina, kad vaikams jis patiks ir net labai tiks. Jis turi žinią, apie draugystę, pasitikėjimo svarbą ir taip toliau, ir panašiai. Vaikams tai tobulas filmas, bet suaugusiems… Sunku pasakyti. Nebent esate labai jautrus, tada gal porą ašarų ir bus galima išspaust. Kitu atveju tai gausis tik dviejų valandų sumarinavimas kine. Kartais ir tai nėra blogai, jei po seanso išeini visiškai ne piktas, o tiesiog be nuomonės ar emocijų.
„Pito drakonas“ nėra jau tas vienintelis „Disney“ darbas, kuris palieka daug įspūdžių. Priešingai, nors atrodo dirbta daug, likutinės vertės jame tikrai nėra daug, o ir grožio, kaip pasakos perkėlimui, taip pat pritrūksta. Nors viskas ir daugmaž gerai, filmas nesukuria pasakiškos atmosferos, po kurios norėtųsi aikčioti. Tad lieka sukryžiuoti pirštus ir laukti „Gražuolės ir pabaisos“. O iki tol, jei turite vaikų, veskite jį į nuotykį su Eliotu. Kitu atveju…
