Luiso Drakso devintasis gyvenimas

The 9th Life of Louis Drax

Prancūzų režisierius Alexandre‘as Aja geriausiai žinomas kaip siaubo filmų kūrėjas. Tiesą sakant, kitokio žanro juostų jo filmografijoje nelabai ir yra: tik pirmasis jo filmas „Furija“ (pranc. „Furia“, 1999 m.) buvo romantinė fantastinė drama. Paskui vienas po kito pasirodė jį išgarsinę siaubo filmai: „Aukšta įtampa“ (pranc. „Haute tension“, 2003 m.), „Ir kalnai turi akis“ (angl. „The Hills have Eyes“, 2006 m.), „Veidrodžiai“ (angl. „Mirrors“, 2008 m.), siaubo komedija „Piranijos 3D“ (angl. „Piranha 3D“, 2010 m.), fantastinis siaubo filmas „Ragai“ (angl. „Horns“, 2013 m.). Dabar režisierius pabandė šiek tiek paeksperimentuoti ir išeiti iš savo komforto zonos – nors per daug nuo savo pamėgto siaubo kino žanro nenutolsta, šįkart A. Aja ėmėsi režisuoti mistinį trilerį „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“. Filmas pastatytas pagal danų kilmės britų rašytojos Liz Jensen sukurtą romaną.

Luisas Draskas (akt. Aiden Longworth) kaip magnetas traukia nelaimes – per savo dar neilgą gyvenimą jis patyrė tiek mirtinų situacijų, kad jei būtų katinas, būtų išnaudojęs aštuonias gyvybes – po vieną kiekvienais metais. Dar kūdikystėje ant jo nukrito šviestuvas, jis yra patyręs elektros smūgį, daugybę kartų apsinuodijęs maistu, sirgęs visokiomis ligomis… Jo mama Natali (akt. Sarah Gadon) mano, kad jos sūnus yra angelas ir prašo Luisą elgtis atsargiai su devintuoju – ko gero, vieninteliu likusiu – gyvenimu. Tačiau jos prašymas lieka bergždžias – kartu su tėvais gamtoje švęsdamas savo devintąjį gimtadienį Luisas nukrenta nuo skardžio ir susilaužo visus kaulus. Gydytojai konstatuoja mirtį, tačiau netikėtai Luisas atsigauna – tik trumpą akimirką, po kurios panyra į komą. Mįslingos šio galbūt nelaimingo atsitikimo aplinkybės domina ne tik policijos pareigūnus, kurie ieško kaip į vandenį dingusio Luiso tėvo Piterio (akt. Aaron Paul), bet ir garsų vaikų komos specialistą gydytoją Alaną Paskalį (akt. Jamie Dornan), į kurio globą patenka Luisas.

Jei prieš neseniai pasirodžiusią komediją „Devyni gyvenimai“ (angl. „Nine Lives“), pasakojančią apie katinu pavirtusį milijardierių, kritikai sudirbo į miltus, sakydami, kad tai, ko gero, akivaizdus auksinių aviečių favoritas, jie greičiausiai dar nebuvo matę „Luiso Drakso devintojo gyvenimo“. Nors stilistiškai ir žanro prasme tai visiškai skirtingi ir sunkiai sulyginami filmai, jų abiejų atsiradimo prasmė ir vertė yra…, ehm, švelniai tariant, abejotina. Tokius žiūrint nori nenori galvoje ima suktis egzistencialistinis klausimas „Kodėl?“. Žinoma, būtų gerai, jei toks klausimas kiltų iš filmo temos ar problematikos, na o be tačiau, šįkart kalbame ne apie tokius atvejus. Labai stiprus ir nenumaldomas „Kodėl?“ susisuka bandant rasti atsakymą, kodėl toks filmas iš viso turėjo būti kuriamas. Liūdniausia, ko gero, tai, kad „Devyni gyvenimai“ nė neturi kokių nors ambicijų į gero filmo apibūdinimą, tačiau „Luiso Drakso devyntas gyvenimas“ bent jau turi pradinę intenciją taikyti gal ir ne į viršūnės, bet bent jau į vidurį ar net šiek tiek aukščiau jo. Deja.

„Lusio Drakso devintasis gyvenimas“ pretenduoja į mistinio trilerio kategoriją. Tačiau chaotiška filmo konstrukcija, neapibrėžtas konceptas (neaišku, kokiai auditorijai filmas skirtas – tarsi vaikams, tarsi kiek vyresniems žiūrovams; filmas lyg ir plius minus realistiškas, bet staiga atsiranda apsamanojęs personažas, atrodantis taip, lyg būtų trumpam pabėgęs iš Deivio Džounso laivo) palieka labai padriką įspūdį. Tarsi A. Aja būtų mėginęs savotiškai ir nesėkmingai pamėgdžioti Guillermo del Toro juostą „Pano labirintas“ (isp. „El labirinto del fauno“, 2006 m.) Akivaizdu, kad režisieriui nepavyko nuo neblogai atkalto žanro sklandžiai pereiti į naujus vandenis. Ir nors filmo finalas bendrą vaizdelį kiek kilsteli į viršų, vis tik tai neatperka viso to, kaip iki jo buvo einama.

Aktorių per daug gerąja prasme nenudžiugina. Gal kiek geriau atrodo Luiso tėvą Piterį vaidinantis amerikietis Aaronas Paulas ir psichoterapeutą daktarą Perezą įkūnijęs kanadietis Oliveris Plattas. Britas Jamie Dornanas (gydytojas Paskalis) ir kanadietė Sarah Gadon (Luiso mama) daugeliu atvejų tiesiog gražiai atrodo ekrane, bet žinia, kine vien to jau seniai neužtenka. Luisą Draksą suvaidinęs jaunasis Aidenas Logworthas tą daro dirbtinai ir neįtikinamai ir dėl to jo personažas yra, ko gero, labiausiai erzinantis visame filme.

Kameros darbas iš esmės neblogas, tačiau vaizdo montažas, ypač filmo pradžioje – padrikas ir varginantis. Taip pat krenta į akis keistai panaudota šviesa – kai kada ji taip koncentruojama į daiktus ar žmones, jog atrodo, kad šie švyti. Jei tai ir buvo kažkokią simbolinę prasmę turinti režisūrinė užmačia – ką gi, vadinasi, ne iki galo atskleista ir ne itin sėkmingai įgyvendinta. Garso takelį vertinti reikėtų dviprasmiškai – viena vertus, graži ir didinga muzika, per se, yra vienas geresnių šio filmo sudėtinių elementų, tačiau iš kitos pusės tas grožis ir didingumas ne visada tinka rodomiems vaizdams ir kuriamai nuotaikai.

„Luiso Drakso devintasis gyvenimas“ – išmėtytas ir chaotiškas filmas, taip ir nesulimpantis į vientisą kūną. Nors pasakojimas pats savaime yra pakankamai įdomus, o pabaigoje visos detalės stoja į savo vietas, vis tik žanrinis neužtikrintumas ir nestabilumas, padrikas montažas, neypatinga vaidyba, keisti režisūriniai ir techniniai sprendimai susiplaka į tokį kino kratinį – ne itin patrauklią masę, – iš kurios teigiamus aspektus jau belieka tik žvejoti.

5.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
4.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles