Kompiuteriniai žaidimai ne taip ir retai atgyja ne tik asmeninių kompiuterių, bet ir didžiuosiuose kino ekranuose. Pirmuoju filmu, sukurtu pagal kompiuterinį žaidimą, ko gero reikėtų laikyti 1986 m. japono Masami Hata režisuotą animacinę juostą „Super Mario broliai: Didžioji misija išgelbėti princesę Persikutę“ (jap. „Super Mario Bros.: Peach-Hime Kyushutsu Dai Sakusen!“) pagal „Super Mario“ žaidimą, 1993 m. pasirodė ir amerikietiškas vaidybinis filmas. Tiesa, dauguma Holivudo bandymų kompiuterinių žaidimų personažus paversti didžiojo ekrano žvaigždėmis kino kritikų dažniausiai per daug nežavi. Tačiau kino kūrėjai vis tik nenuleidžia rankų ir kartas nuo karto prisimena ir kompiuterinių žaidimų teikiamas galimybes. Dabar atėjo eilė 2010 m. pasaulyje karaliavusiems suomių kompanijos „Rovio Entertainment“ sukurtam žaidimui „Angry Birds“, pagal kurį 2013 m. buvo pastatytas animacinis serialas. „Piktųjų paukščių“ filmą režisavo Clay‘us Kaytis‘as ir Fergalas Reilley‘is. Nors abiems tai buvo režisūrinis debiutas, tačiau tiek C. Kaytis, tiek F. Reylley‘is yra dirbę prie tokių žinomų animacinių projektų kaip „Pokahonta“ (angl. „Pokahontas“, 1995 m.), „Plieninis milžinas“ (angl. „The Iron Giant“, 1999 m.), „Boltas“ („Bolt“, 2008 m.), „Ilgo plauko istorija“ (angl. „Tangled“, 2010 m.), „Ledo šalis“ (angl. „Frozen“, 2014 m.), ir daugelio kitų.
Vidury vandenyno žalioje atogrąžų saloje gyvena laiminga ir beveik pavyzdinga neskraidančių paukščių bendruomenė. „Beveik“, nes ir šiame idealiame būryje atsiranda nepritapėlių ir atskalūnų. Vienas jų – visą laiką paniuręs atsiskyrėlis raudonplunksnis Redas visą gyvenimą kenčia patyčias dėl didelių antakių. Patyčios sukelia nevaldomus Redo pykčio priepuolius. Po vieno tokio Redui tenka keliauti į teismą, kur garbusis teisėjas jam paskiria privalomus pykčio valdymo kursus. Čia Redas susipažįsta ne tik pozityviąja kursų mokytoja Matilda, bet ir savo likimo broliais – geltonu greituoliu Čaku, juodaplunksniu Bomba, kuris susinervinęs sprogsta, ir grėsminguoju Terensu. Tuo metu į paukščių salą atplaukia keistas laivas su dar keistesniais žaliais padarais, prisistatančiais kiaulėmis. Atėjūnai salos gyventojams pademonstruoja keletą savo išradimų ir nori tapti paukščių draugais, tačiau Redas įtaria, kad tos kiaulės knisa gilesnę šaknį. Deja, juo niekas netiki…
Iš tiesų, sukurti filmą, pagal žaidimą, neturintį ryškesnės siužetinės linijos, tuo pačiu išlaikant to paties žaidimo esminius elementus – gal ir ne pati lengviausia užduotis, tačiau vien tuo teisintis taipogi negalima. Tiesa, „Piktųjų paukščių“ filmo kūrėjai visai neblogai susitvarkė su antrąja sudėtine dalimi (žaidimo elementai), tačiau pirmoji (siužetinė linija) – vis tik nuvėsusi ir šabloniška. Iš esmės „Piktieji paukščiai“ sukurti pagal tą patį šabloną, kaip ir „Bjaurusis aš“ (angl. „Despicable Me“, 2010 m.) ar „Monstrų viešbutis“ (angl. „Hotel Transylvania“, 2012 m.), kai vienas paniuręs personažas per visą filmą ima ir persiauklėja, ir tampa pozityvus, socialus bei optimistiškas. T. y. – iš esmės ima elgtis taip, kam filmo pradžioje nebuvo jokio pagrindo. Tiesą sakant, Redas yra įdomiausias filmo personažas, tačiau būtent jis filmo kūrėjų sprendimu išgyvena vidinį pasikeitimą, kas numuša ne vieną balą. Taigi, panaudota klišė jau matyta ne kartą. Taipogi gana akivaizdžiai matyti, kad kai kurios siužeto spragos kamšomos muzikiniais intarpais, kurie tikrai galėtų būti gerokai trumpesni.
Kita vertus, jei laikysime, kad tokio pobūdžio animacinis filmas vis tik labiau yra orientuotas į jaunesniąją auditoriją, kai kurie „Piktųjų paukščių“ momentai netgi nemaloniai nustebina. Visų pirma, filmas nesmerkia patyčių – iš esmės kaltas jį erzinančių paukščių nemėgstantis Redas, o ne iš jo besityčiojantys plunksnuočiai. Kitas kiek trikdantis momentas – net kelios nevaikiškai seksualios užuominos. Jos, tiesa, yra tik kelios ir ne itin akcentuotos, tačiau vaikams skirtas animacinis filmas būtų visai sėkmingai apsiėjęs ir be jų.
Filmo grafika nebloga, kiekvienam paukščiui suteikta savitų bruožų, daug dėmesio skirta aplinkos detalėms ir kraštovaizdžiui. Kameros darbas taip pat atrodo visai neblogai – jau pirmuosiuose filmo kadruose panaudotas staigus pasukimas žada įvairesnių rakursų ir kameros judesių. Garso takeliui panaudota gerai žinomi populiariosios muzikos hitai. Apskritai, filme yra nemažai nuorodų į populiariąją kultūrą. Lietuvių aktorių dubliažas taip pat neblogas – gal labai smarkiai nebestebinantis, tačiau neteko nusivilti nei vieno personažo lietuvišku balsu.
„Pikti paukščiai“ – ganėtinai šabloniškas nepritapėlio personažo persiauklėjimo istoriją pasakojantis filmas. Juostos stipriosios pusės – gana nebloga grafika, įkomponuoti žaidimo elementai (geriausiai atsiskleidžiantys antrojoje filmo dalyje) ir iš gerai žinomų dainų sudarytas garso takelis. Tačiau viso to nepakanka ištempti silpnai sulipdytą siužetą ir nevisai teisingai sudėliotus akcentus iki verto dėmesio filmo lygio.
