Kokybiški komedijų tęsiniai yra vienas sunkiausiai įgyvendinamų dalykų Holivude. Komedijos įspūdingais hitais dažniausiai tampa netikėtai, kuomet jų kūrėjai tam nebūna pasiruošę, ir juos užgriūnanti dėmesio ir spaudimo banga priverčia tęsiniuose sukurti kur kas neįdomesnę ir mažiau juokingą originalo versiją. Įprastai komedijų tęsiniai tiesiog reiškia paprastą norą pasipelnyti iš originalo sukurtos inercijos į tai neįdedant daug pastangų.
Galite tikėtis, kad jeigu yra žmonės, galintys sukurti kokybišką tęsinį, tai yra „Kaimynų“ kūrybinė grupė. Pirmoji šio filmo dalis yra viena kokybiškiausių šio amžiaus komedijų, galbūt nepadaranti nieko pernelyg originalaus – kova tarp jaunimo ir vyresnių žmonių nėra nauja istorija, – tačiau žavinti savo išpildymu ir įspūdingu humoru. Pirmasis filmas turėjo ir dar vieną stiprybę, kurios nerasite kiekvienoje komedijoje: humoras ten kilo iš pačių veikėjų. Pagrindiniai filmo juokai atsirado iš to, kaip veikėjai tvarkosi su tėvyste, ką reiškia buvimas jaunu ir supratimas, kad kai kurie žmonės tave jau laiko senu.
„Kaimynai 2“, perimantys šią pirmosios dalies savybę, dėl to tampa tęsiniu, vertu savo originalo. Filmo siužetas ant popieriaus nėra pats originaliausias, kuomet į jaunų tėvų Mako (Seth Rogen) ir Kelės (Rose Byrne) kaimynystę šįkart įsikrausto seserija, vadovaujama jaunosios Šelbės (Chloe Grace Moretz). Seserijai įsikurti padeda ir savo žiniomis su ja dalijasi pirmojoje dalyje brolijai vadovavęs Tedis (Zac Efron).
Nors siužetas gali skambėti pažįstamai, tai nėra dar viena „Pagirių Las Vegase“ dalis, kur trys vyrai kažkokiu būdu šeštą kartą neatsimena, kur jie papuolė po vakarėlio ir nesugeba pripažinti, kad jie turi rimtą alkoholizmo problemą. „Kaimynai 2“ šiuo atveju pasilieka prie panašios formulės, kurios centre yra konfliktas tarp jaunų ir vyresnių žmonių, ir tuo pačiu metu turi pakankamai naujų ir įdomių detalių, kad neprarastų susidomėjimo.
Ryškiausia jų yra tai, kad į Mako ir Kelės kaimynystę atsikrausto seserija. Merginos teoriškai elgiasi kitaip nei anksčiau ten pat egzistavusios brolijos nariai, nors tuo pačiu metu nervina savo kaimynus. Merginų siužeto linija, tiesa, yra įdomi pati iš savęs. Šelbė ir kitos su ja į namą atsikrausčiusios merginos reprezentuoja tai, kaip moteriška lytis yra engiama JAV koledžuose ir kaip merginų niekas ten nepriima rimtai. Filmas jaunų ir gyvenime nelabai susivokiančių merginų norą tapti savarankiškomis ir už feminizmą kovojančiomis moterimis pateikia kiek absurdiškai, kuomet kiekviename žingsnyje yra išryškinama, kiek mažai veikėjos žino apie tai, už ką pačios kovoja, nors tuo pačiu metu tai tampa tiesiog linksma istorija, įdomiai užgriebiančia plačią ir aktualią temą.
Kitoje konflikto pusėje esantys jaunieji tėvai, patys turintys naujų ir senų problemų, taip pat turi savarankišką istoriją, kuri jiems yra kur kas svarbesnė nei kova su koledže besimokančiomis jaunuolėmis. Makas ir Kelė, pirmajame filme labiausiai jaudinęsi dėl to, kad juos kažkas jau laiko senais, dabar su šiuo faktu jau apsiprato. Šioje dalyje jiems yra svarbiausia tai, kokie jie yra tėvai ir kiek daug tai reikalauja atsakingumo. Vėlgi, filmas šią istoriją geriausiais įmanomais būdais paverčia komedijos dalimi, kuomet veikėjai tik kalba apie atsakingumą ir neparodo jo veiksmais, tokiu būdu sukuriantys absurdiškiausias ir juokingiausias filmo situacijas.
Trečia savarankiška filmo istorija yra turbūt įdomiausia ir daugiausiai reiškianti joje dalyvaujančiam veikėjui. Tedžio siužeto linija, kuomet jis bando susitaikyti su tuo, jog koledžas jau seniai baigėsi ir jam reikia priprasti prie suaugusiojo gyvenimo, gražiai susiriša su likusia filmo istorija. Komedijose tokie pasakojimai apie praeityje vis dar gyvenančius veikėjus nėra reti, bet šis yra kažkuo išskirtinis, veikiausiai kur kas geriau nei įprastai veikiantis dėl to, kad mes matėme Tedį pirmojoje dalyje ir puikiai suprantame, kodėl jis ilgisi įdomiųjų koledžo dienų. Dabar Tedžio supratimas, jog jis yra žymiai vyresnis už koledže besimokančius žmones ir tai, kad jo linksmiausios dienos kartu yra ir pačios beprasmiškiausios, suteikia gražią pusiausvyrą tarp komedijos ir jautresnių momentų.
Visi šie veikėjų elementai, galiausiai surišami per bendrą istoriją kovoje tarp kaimynų, yra pagrindinė priežastis, kodėl „Kaimynai 2“ veikia taip tobulai. Nors filme yra gausu vienkartinių juokelių, pagrindinis filmo tikslas yra linksmu būdu parodyti, kaip auga jau ir šiaip sėkmingai pirmojoje dalyje užauginti veikėjai.
Pats filmas auga kartu su jais. Galbūt bus sunku patikėti, tačiau „Kaimynai 2“ gali būti viena labiausiai liberalumą atspindinčių visų laikų komedijų. Filme yra atvirai nagrinėjamos tokios temos kaip religija, feminizmas ar homoseksualumas. Niekas nesustoja žiūrovams paaiškinti, kuo pasauliui yra svarbus feminizmas, ir tai veikiau yra papasakojama absurdiškais vaizdiniais. Tuo pačiu metu publikai padeda tai, jog veikėjai patys nėra tikri, kaip jie privalo jaustis homoseksualumo ar religijos prasme, kas leidžia net ir nelabai susivokiantiems žiūrovams juoktis iš temų, kurios jiems tradiciškai varo įsiūtį.
Visam tam padeda aktoriai, kurie blizga dar labiau nei pirmojoje dalyje. Apie Rogeno ir Byrne santykį jau yra kalbėta ne kartą, tačiau vis tiek stebina tai, kaip teoriškai skirtingo kalibro aktoriai vienas kitam tinka taip tobulai, sugebantys suvaidinti keisčiausius ir labiausiai savimi nepasitikinčius tėvus. Efronas čia gauna dar daugiau darbo nei pirmojoje dalyje, privalantis susidurti ir su kiek rimtesnėmis savo veikėjui skirtomis scenomis bei žiūrovus verčiantis abejoti savo orientacija. Visgi didžiausios filmo žvaigždės yra Moretz, randanti tinkamą balansą tarp nesusivokiančios jaunuolės ir pasitikinčios savimi moters, ir Mako draugą Džimį įkūnijantis Ike Barinholtzas, filme turintis vos kelias scenas, bet jas išnaudojantis tobuliausiu ir labiausiai šokiruojančiu būdu.
Juostoje abejotinų elementų yra mažai ir jie paties filmo kokybei didelės žalos nedaro. Seserijai nepriklausančios moterys šiame filme neranda, ką daryti, ir yra labiau naudojamos tiesiog kaip nėščios žmonos. Jų įsitraukimas į veiksmą visad yra smagus, nors neapleidžia mąstymas, kad scenaristai joms galėjo atrasti kiek daugiau darbo.
Filme taip pat yra kelios gross-out scenos, kuomet humorą siekiamą sukelti vien per šlykštumą ir tokiu būdu šokiruoti žiūrovus. Scenos savo tikslą pasiekia, kadangi auditorija jų metu visad išleidžia keistus garsus. Sunku pasakyti, ar tie momentai šiam filmui tinka, nes nepatogiai priverčiančių pasijausti temų čia yra ir šiaip į valias. Gali būti, kad kūrėjai tokias scenas įtraukė naudodami panašią taktiką kaip ir žymūs stand-up komikai, įėję į sceną pasakantys prastą juokelį vien tam, kad žiūrovai iš jų nesitikėtų per daug. Viena tų žiauriųjų scenų yra parodoma pačioje filmo pradžioje, tarytum pasakant žiūrovams, kad šie nusiteiktų nelabai ypatingam filmui.
Ir visgi jis toks neabejotinai yra. „Kaimynai 2“ yra vienas geriausių visų laikų komedijos tęsinių, sugebantis nekartoti originalo juokelių, o veikiau auginti savo veikėjus ir priversti juos susidurti su rimčiausiomis įmanomomis temomis. Absurdiškas, ribų neturintis ir vizualumu besiremiantis humoras tų temų supratimą palengvina, kas leidžia iš filmo juoktis ir tik į paviršių žiūrintiems, ir labiau įsigilinti norintiems žiūrovams. „Kaimynai 2“ neturėjo jokios priežasties būti tokiu geru filmu, kas tik dar kartą įrodo jo kūrėjų profesionalumą.
