Bastilijos diena – svarbiausia Prancūzijos revoliucijos data. Tądien, sukilę paryžiečiai šturmavo seną pilį, kurioje buvo paliegėlių ir neįgaliųjų saugomas kalėjimas, kuriame laiką ne taip jau ir blogai leido įvairūs karaliui neįtikę didikai. Filmas „Bastilijos diena“ nėra nė per pus toks įdomus ar smagus. Jis tiesiog… yra.

Michael (Richard Madden, kitaip tariant Robb Stark) yra gerai atrodantis, bet visgi pašlemėkas kišenvagis Paryžiuje. Telefonas iš vienos kišenės, piniginė iš kitos – taip ir gyvena. Bet vieną vakarą pavogęs, o vėliau išmetęs rankinę jis nežinodamas išmetė ir joje buvusią užmaskuotą bombą, kuri ėmė ir išsprogdino paryžietišką skverelį. Teroristai prisiima atsakomybę, Paryžiuje keliamas pavojaus lygis, riaušės, sąmyšis… O Michael tuo pačiu metu suseka ir CŽV, kuri išsiunčia pakankamai pašėlusį agentą Sea Briar (Idris Elba), kuris su kišenvagiu stengsis išsiaiškinti kas iš tikrųjų suplanavo išpuolį ir koks iš tikrųjų yra teroristų planas!

Tikrai nėra ką daug pasakyti apie tokį filmą. Apskritai, yra nemažai filmų, kuriuos prisėsti ir aprašyti yra didžiausia kančia. Labai lengva rašyti apie blogus ir agresyviai blogus filmus. Tada yra ką taršyti į gabalus, yra kur putotis ir kapotis. Kartais net tikras malonumas apie juos rašyti ir rašyti: argumentai atrodo neatremiami, o įspėdamas kitus jauties lyg darytum pasauliui paslaugą. Kam pilietinė paslauga bobutę per kelią pervest, kam apie filmą pasikolioti. Apie gerus filmus rašyti sudėtingiau, bet irgi neblogai. Yra šiek tiek susierzinimo bandant pagrįsti kodėl tas filmas yra geras (aišku, daug paprasčiau jei gerai išmanai kinematografiją), bet, galų gale, matei gerą filmą, emocijos liejasi per kraštus, būtų neblogai, kad ir kiti jį pamatytų.

„Bastilijos diena“ yra daugiausiai vidutiniška, o tai yra baisu. Kai filmas turi trūkumų, apie kuriuos nekyla ranka ilgai dėstyti… Ypač, kai negali išplepėti siužeto publikai! Bet reikia pasakyti, kad pažiūrėjus filmą, sprogdintojų planas tiesiog subyra prieš akis, ir labai sunku suvokti – jau išėjus iš kino teatro salės – kodėl vienas dalykas turėjo vesti prie kito, ir, galiausiai, sąmyšį kelia net grynai techninės tokio plano detalės. Mes jau net nekalbame apie pasekmes, kurios įvyktų realiame gyvenime. Kartais yra dalykų, nuo kurių lengvai nepabėgsi, ir nusikaltimų, kurių jokia valstybė neatleistų, kurių ji negalėtų atleisti, kad ir dėl prestižo! Tačiau filmų antagonistai (kartais, aišku, ir protagonistai) neretai veikia taip, lyg pasekmių nebūtų. Aišku, galima ginčytis: jų ir nebus, nes filmo visatoje tolimesnė juostos trukmė neegzistuoja, tačiau mes juk norime, kad mus įtikintų, jog taip nėra.

Šiaip, labai neretai tokiu negalvojimu apie pastangas pasižymi visokios pigios idealizmu persmelktos juostos jaunimui, kur meilė visada svarbesnė nei absoliučiai visi pasaulio dalykai, kur laisvė yra gėris pats savaime ir kova dėl kurios ji pateisina pati save. Aišku, tai dažniausiai pateisinama komiškai blogais ar nerealistiškais oponentais bei antagonistais (nors, atsižvelgus į kolonijinio Kongo ar Kambodžos istoriją, realistiškumo ribos pasidaro slidžios). Tačiau kartais pagalvoji, kad visgi meilės ir laisvės priešininkai kartais būna teisesni, ir pergalė prieš juos gali baigtis dar didesnėmis problemomis. Galima ir menkesnė to forma: niekas nesirūpina tos pergalės kaštais. Tiesa, dažnas superherojų ar šiaip fantastinis filmas viską išsprendžia pasitelkdamas labai nudrengtą ir nuobodžią idėją: pataikei į centrinę būstinę, ir priešai pranyksta. Už tai niekada neatleisiu „Keršytojams“! Negalima gi kiekviena kartą išsisukti taip, kad nereikės rūpintis ką daryti su visomis likusiomis, neorganizuotomis ir gal net tavo teritorijoje esančiomis priešo pajėgomis. Tingu ir šykštu!

Grįžtant prie temos, gal šiek tiek šykštus buvo pats filmo biudžetas. Mes, aišku, įpratę prie amerikietiško kino tiek, kad veiksmas, perkeliantis amerikiečius į Europą, atnešą tą tokį egzotikos prieskonį. To visai nejusti „Bastilijos dienoje“, kuri atrodo kaip tiesiog paprastas, vietinis europiečių darbas. Tai neįkvėpia net ir tos egzotikos, kuri jaučiama žiūrint pačių europiečių darbus – Prancūzija daug smagiau atrodė ir „Taxi“, ir „Tryliktame rajone“. Ne tai, kad režisierius nepasistengė. Stengiamasi vaizduoti, kad Paryžius yra miestas, kuriame sugyvena rasės ir kultūros, kuriame kaimynai yra savo tradicinių aprėdų nepamiršę afrikiečiai, o tolumoje kartais šmėsteli ir musulmonas ar du. Gražu, smagu, bet vis tiek jaučiasi pigiai.

Filmą gelbėtų Elba ir Madden, jeigu jie gautų daugiau laiko kartu, jei būtų leidžiama įsižaisti jų partnerystei ar draugystei, tačiau siužete buvo negailestingai sužymėtos trys ar keturios vietos, kur veikėjams reikia pasikalbėti ir pajuokauti, o toliau – veiksmas, intriga, neaiški antagonistų motyvacija… Iš viso, geriau filmas būtų apsiėjęs ir be antagonistų sekiojimo, nes tada nematytume mums nepažįstamų (todėl ir pigiai atrodančių) aktorių. Būtų likę daugiau laiko, daugiau dėmesio Elba ir Madden.

Negali filme skųstis tik tomis pakankamai retomis kovos scenomis. Choreografija puiki, yra dinamikos ir netikėtų posūkių, operatorius buvo instruktuotas gerai, daugiau mažiau aišku kas ir kada gauna į snukį. Tačiau to filme irgi nėra per daug, ir kažkaip taip trūksta. Kita vertus, čia ne „Reidas“, „Dredas“ ar „Ong Bak“, yra turbūt limitas, kiek snukdaužio gali rodyti.

„Bastilijos diena“ yra trileris, kurio negaliu rekomenduoti vien tik dėl jo visiško nuobodumo. Jei būtų kas nors, kas jį išskirtų, jei jo antagonistų planas būtų logiškesnis, jei būtų skirta daugiau laiko šmaikštiems veikėjų pokalbiams, jeigu, jeigu, jeigu… Apsvarstydamas kiekvieną „jeigu“ greitai išeitum iš proto!

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles