„Gyvenimo pamokos“
Vienas geriausių mūsų dienų Azijos režisierių, kilęs iš Taivano kino kūrėjas Angas Lee, pelnęs du Kino Akademijos apdovanojimus už geriausią 1999 metų užsienio juostą „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ bei geriausią 2005 metų dramos „Kuprotas kalnas“ režisūrą, pristato bene didingiausią savo karjeroje juostą, pastatytą pagal epinę Yanno Martelo novelę, pasirodžiusią knygynuose 2001 metais. Specialiųjų efektų, puikiausių peizažų perpildytas filmas privalo sukelti vien tik pačius šilčiausius jausmus bei priversti kartu su Pi ir jo bengališkuoju tigru išgyventi širdį virpinantį nuotykį.
Apie ką mes čia..
Piskalis, būdamas vos tik septyniolikos metų, su tėvais išplaukia iš Indijos, tačiau nelaimingas atsitikimas kardinaliai keičia jo būsimą gyvenimą. Netekus visko, atsidūrus vienui vienam viduryje Ramiojo Vandenyno, vien tik gelbėjimosi valtis ir joje gyvenantis siaubūnas artimiausius mėnesius bus didžiausias Pi turtas. Bet ar pavyks vaikinui išlikti gyvam susidūrus su didžiausiais pavojais, kurie tykos kiekviena akimirką, niekas nežino – viskas priklausys vien tik nuo laimės.
Kūrinio vidus
Visų pirma, šį filmą reikia vertinti būtent kaip ekranizaciją, todėl žiūrovai, kurie yra susipažinę su šiuo nuostabiu literatūriniu kūriniu, pagal kurį yra pastatyta juosta, pamatys visai kitą vaizdą, pajaus tą puikią atmosferą, kuri sklinda nuo pat filmo starto didžiajame ekrane, o žmonės, kurie eina tik pasigrožėti naujausiu Ango Lee darbu, galbūt nesuvoks tos didybės ir to nuostabaus jausmo, kuriuo yra perpildytas kiekvienas filmo kadras. Pastebėkime vieną faktą, jog pats scenarijus yra taip kruopščiai paruoštas, visiškai nenuklysta nuo novelės motyvo, nėra nereikalingos režisieriaus interpretacijos, o siužetinė juostos linija pateikiama labai nuosekliai. Svarbiausi epizodai yra puikiausiai išdirbti, todėl dėka nuostabaus scenaristo darbo viso pasaulio kinomanai gauna vieną įspūdingiausių šių metų darbų, kuris neabejotinai gali būti pripažintas Kino Akademijos kaip stipriausias 2012 metų filmas. Seniai nebuvo tokių juostų, kur būtų nagrinėjama tiek daug žmogui svarbių, egzistencinių klausimų. Kiekvienas iš užduotų klausimų atsakomas metaforos būdu, o toji metafora, žinoma, slepiasi Pi arba tigro veiksmuose, todėl peržiūros metu didžiausią dėmesį reikia atkreipti būtent į tigro išreiškiamas emocijas, kurios yra vos ne Pi sielos atspindys. Draugystės motyvas irgi matomas plika akimi, tačiau tas žmogaus gyvenimo epizodas parodomas taip nuoširdžiai, jog kai kuriais momentais akys gali tapti drėgnos nuo susijaudinimo bežiūrint į tokį sunkų jaunojo berniuko likimą išgyventi negailestingame vandenyne. Filmo metu taipogi matoma ir transformacija, kai berniukas tampa vyru. Charakterio mutacija per tas kelias valandas leidžia pamatyti vos ne visą žmogaus kelią nuo kūdikystės iki senatvės, pokyčius, leidžiančius pamatyti gyvenimo prasmę, o ypač norą kovoti dėl savęs, neleisti likimui vadovauti, o būti pačiam jo kalviu. Kartu su tokiais režisieriaus išvedžiojimais pamatoma ir katastrofos, nutikusios Pi, svarba. Žinoma, žiaurūs ir nemalonūs vaizdai, širdį draskantys momentai jauno žmogaus gyvenime, tačiau tai ir rūgšti patirtis vertinti šeimos vertybes, o pagrindinio herojaus gyvenime iki tragedijos jų nebuvo. Viso filmo metu žaidžiama religiniais motyvais. Nesvarbu, ar tai Islamas, Krikščionybė ar Budizmas – visos šios religijos yra parodytos iš geriausių pusių. Kiekviena tikėjimo atšaka turi savo naudų, Dievai turi kitų galių, o tikėjimas tik labiau jas visas suartina meldžiantis pagalbos iš dangaus. Tuo pat principu vadovaujasi pagrindinis herojus parodydamas, jog vienybė šiame pasaulyje yra toks retas reiškinys. Viso filmo metu skamba puikūs dialogai, o kartu nepraleidžiama galimybė įterpti vieną ar kitą pokštą, bet čia jau toks herojų emocijų išreiškimas yra, jog žiūrovas gali tiesiog priimti gana rimtą momentą už juokelį, nes visgi juokinga, kai tigras nusišlapina ant vargšo vaikio, kuris akimirksniu įkrenta į vandenyną po tokio galingo šūvio. Kitas po stiprios filmo istorijos svarbus dalykas – vizualiai perteikti momentai, nes detalizavimas yra stulbinantis, na ir kalbant apie šių metų vizualinį filmų grožį, tai gal tik Pitero Jacksono „Hobitas: nelaukta kelionė“ gali pasigirti galingesniais vaizdais. Stebint nuo pradžios iki galo šį filmą, galima teigti, jog per daugelį metų tai vienas labiausiai įsimenamų nuotykių žanro epų, kuriam tiesiog nėra jokių priekaištų. Išbaigtas visom prasmės filmas tikrai nusipelno būti tarp geriausių šiais metais visuose svarbiausiuose kino apdovanojimuose.
Techninės pusės ypatumai
Kalbant toliau apie vizualinį juostos grožį, reikia pripažinti, jog viskas sukurta beveik tik su kompiuterio pagalba, bet užtat labai tikroviškai atrodo. Bengališkasis tigras, jo emocijos, sukurtos su patobulinta Motion Capture technologija, priverčia patikėti, jog mes stebime tikrų tikriausias scenas su plėšriu gyvūnu. Kitas ne mažiau svarbus techninės pusės aspektas yra gana stiprus garso takelis, nuo pradžios iki galo nuteikiantis didingos kelionės atmosferai, kurios dalyviais mes tampame. Dar prie viso to gėrio, kuris matomas ir girdimas, prisideda vienas įspūdingiausių kada nors filmuose pateiktų trimačių efektų. Tobulai įpakuota į trimatę dimensiją juosta – tai tikrų tikriausias stebuklas, įvykęs prieš pat Kalėdas, nes jau dabar drąsiai galima teigti, jog nuo „Įsikūnijimo“ laikų geresnio 3D nebuvo sukurta. Tuo tarpu filmo operatorius Claudio Miranda pateikia mums kraštovaizdžių didybę, floros ir faunos grožį bei nenuilstamą atmosferą vaizdų plane. Jo dėka atrandami rojaus kampeliai, kerintys kiekvieno naujo kadro metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vertinti aktorių vaidybą yra gana sudėtinga, nes filmo variklis yra bengališkasis tigras ir Pi. Jaunam Surajui Sharmai tai yra debiutas kino ekranuose, tačiau stebint kiekvieną jo judesį, veido mimiką, balso tembrą bei taip emocingai ištariamus žodžius, nekyla abejonių, jog Ango Lee dėka galbūt buvo atrastas naujas talentas. Puikųjį jaunuolio darbą užtemdo tik kompiuterizuotas tigras – ironiška, tačiau tokia tiesa. Filme pasirodo ir žymusis Irfanas Khanas bei indų kilmės diva Tabu, bet, žinoma, didžiausią furorą iš antraplanių aktorių padaro ne kas kitas, o prancūzų kino industrijos pažiba, pats Gerardas Depardieu Kuko amplua. Visgi šaunu, kai vienas, visai nežinomas aktorius, sugeba laikyti žiūrovus įtampoje stebint jo likimą daugiau nei dvi valandas.
Verdiktas
„Pi gyvenimas“ – tai neabejotinai vienas nepriekaištingiausių šių metų filmų, laikantis įtampoje nuo pradžios iki galo, kerintis vizualiai užburiančiais vaizdais bei puikiai parašytu scenarijumi. Nuostabi literatūrinio bestselerio ekranizacija, kuri po peržiūros dar ilgokai nepaleidžia žiūrovų iš kino salės kėdžių, o 3D efekto dėka pasijaučiame lyg pagrindinio herojaus tragedijos liudininkais, nesugebėdami jo paleisti iki pats juostos galo. Filmas, sukurtas sielai, filmas su užslėpta vidine potekste apie gyvenimo vertybes.
